Lituanie mythologie gauloise

 

 

 

Vykdomas galų mitologijos tyrimas ...
menininkas projektuoja save mintimi norėdamas atsekti senas galų mitologijos istorijas.
Šie rekonstruoti kamanos leidžia įtikinamų, histologiškai patikrintų elementų dėka tiksliau išrasti mūsų protėvių istorijas.
Jūs netgi galite dirbti, padėdami mums viską sudėti.




Gallinis panteonas.
Aš galėjau sugrupuoti veiksmingą Galio kulto panteoną dėl patarimo:
Visi galų dievai iš tikrųjų turi profesionalų atributą.
Visi jie atstovavo tam tikros raketės kamuolio dalį.
Aš taip pat manau, kad kiekvienas druidas, atsakingas už tokio ar tokio dieviškumo priskyrimą, turėjo sukurti šių amatų įrankius ir panaudojimą, atsižvelgiant į jo aplinką.

Žemiau pateiktas sąrašas moko, kaip tu moki valdyti valstybę, gentį.

Kernunos: bendra dvasia
Lugus: kūrybiškumas
Donno's: atmintis
Les Mattres: teritorija
Épona: žirgų veisimas ir motinystė
„Belenos“: medicina-užuojauta
Ir: statybininkai (mediena), šokiruojantys. Savanorystė.
„Borvos“: keramikos formavimas
Smertullos: žemės ūkis ir ekonomika
Bélisama: draperija (gryna su adatomis), grožis
„Ogmios“: mokymas ir iškalba
Teutates: teisingumas (oda), sprendimas
Taranis („Thor“, plaktukas): žaibas, atsparumas metalams.
Moritasgus: kasyklos
Andartae: mokosi ginklų
„Damona“: pieno produktai
„Sylvanos“: skulptūros ištikimybė
Briganija: gynyba-apsauga
Boduo-Catuo: gynybos skautai
„Grannos“: įžvalga
Sequana: griežtumas

...... ir tt

Pastebėsite, kad mūšiuose cituojama „Teutates-Esus-Taranis“ triada atitinka odos, metalų ir medžio prekybą, kuri buvo naudojama ginklams gaminti, taip pat atitinka pasipriešinimą, smūgį ir apsisprendimą.

Nb: Žmonėms, kurie vis dar abejoja galų panteono egzistavimu, sakyčiau, kad, jei yra kalendorius, būdingas kelioms gentims, yra rengiamos dienos šventės, atitinkančios kelias dievybes.
Tie patys dievai yra to paties panteono dalis, taip yra visose civilizacijose.

Pastaba: remiantis naujausiais Niorto atradimais (3 deivių statulos, Matterijos), atrodo, kad Epona buvo viena iš trijų dalykų.

pradžioje,


Tai buvo seniai, tikrai seniai.
Žmonijos istorijos pradžioje šis neformalus būties prigimties potencialas, judantis esmėmis, įpareigotomis gyvenimo evoliucijai. Pirmiausia buvo galima pasakyti, kad iš žvaigždėto dangaus nukrito sėkla ir nuskendo giliai į pradžios purvą, tai buvo Liaso nesėkmė.
Gimė medis, kuris turėjo būti pagamintas šiek tiek vėliau. Tada iš šio medžio gimė dvasia, kuri pasklido ir pagimdė visas gyvybės rūšis žemėje.
Ar tai dievas? Negaliu pasakyti, bet vis dėlto visi gyvieji savyje nešė dalį puikios dvasios. Tie patys principai galioja ir šiandien.
Didžiųjų būtybių prosenelių vaikai plačiai atmerkė akis, kad galėtų išnaudoti mane kankinančią manekenę, o hominidas pamiršo, iš kur jis kilęs, keista todėl, kad pagaliau būtent todėl, kad tada jis pats save sukūrė, žmogus, per daug sugedęs padaras, pradėjo praryti pasaulį, kurį dabar nepakankamai įvertino.
Originali dvasia visada egzistavo ir su savo nedėkingais vaikais nusprendė padaryti ką nors geriau, taip, daug geriau. Mes turėjome juos šviesti, suteikti jiems pagarbos, skirti jiems vietą šalia.
Medis nemokėjo žmonių kalbos, todėl, užuot bandęs juos įtikinti, jis parodė jiems šimtą kelių, iš kurių tik vienas leido pasiekti dieviškąją dvasią.
Žmogaus gyvenimas sklinda, tačiau fizinio gyvenimo sukeltuose siaubuose ir paniekose.
Nedaug kas priėjo prie dieviškosios dvasios, labai mažai.
Šie keli sukūrė dievų minties mišką.
Būsiu jų istorija, kurią pabandysiu jums papasakoti.



Abaginas.
Lugusas iš dangaus nusileido per deivės Pyrenno kalnus, pasilenkęs per siautulingo lietaus kraštą, galėjo pamatyti, koks skaidrus vanduo. Štai kur gimė „ABaginos“, dar vadinamas „Baginus“, skaidrumas. Tai vyko Bigerriones teritorijoje. Jis buvo stiprybės genijus.
Pastarasis įžadino kultą labai aiškiai, jo vandenys suteikė valstiečiams gyvumo, tikrą stebuklingą gėrimą. Jų išvaizda buvo krištolo skaidrumo, kaip ir jų oda, o viduryje buvo garsioji kibirkštis. Šis stebuklingas ir svaiginantis šaltinis privertė juos judėti visais orų laikais ant kietų Pirėnų šlaitų. Jie buvo „tie, kurie daug juda“.
Jie nuolat gyrėsi, kad yra patys ištvermingiausi, ir bėgo per uolas, norėdami sužinoti, kas greičiausiai atvyks į viršūnių susitikimą, kuris, kaip sakoma, yra aštriausias. Būtent ten buvo rastas Baginus tikrumo akmuo, kvarcas, kuris buvo vadinamas „Abagi“, skaidrumas.
Mes žinome, kad genijus pasodino tam tikrą medį, kuris davė gyvumo ir kitų vaistų naudojimo vaisių, buko aukščio, dar vadinamą „Fagus“ viršuje.
Mes taip pat žinome, kad jis keletą stebuklingų atvejų apsaugojo Galliją. Žinai ... Gallia, tą graikai vadino Gaia.





Nb: Pasirodo, šis terminas yra aštrių diskusijų dėl vadinamosios indoeuropiečių kilmės viduryje. Palaikė atėję žmonės

 

iš rytų. Biblinė gentis, rimtai pradedanti mane „ant pupelių“ kalbėti mandagiai. Aš juos vadinu „zebrų sūnų gentis“.
Aš galiu jums tiksliai pasakyti, kad „Bagus" bukas "taip pat yra„ Fagus ". Iš kur ateina žodis, kuris gerai žinomas taikdariams:„ Pagus ", šalis. Jis žymi vietos, kur yra apskritimas, o ne jo apylinkės, skaidrumą. kaip ir su kitais.
Nb2: šis buko ir šalies (1-osios karalystės) suartėjimas verčia susimąstyti, ar, kaip ąžuolas yra druidų (2-oji karalystė), yra dar du medžiai, apibūdinantys Albios (3-iąją karalystę) ir andernad, pelenus bei gluosniai yra kiti du svarbiausi medžiai. ?????
Abosinai.
Buvo vyras, vardu Abosïne, jį ugdė druidai, kai jis dar buvo tik vaikas.
Vėliau, būdamas paauglys, jis naudojo blogą magiją. Užuot bendravęs su naktinių žvaigždžių visata, jis išdrįso pažvelgti į saulę veide. Tai buvo uždrausta, nes iš ten atgimė jų pasakytos vidinės aistros. Jis buvo apakintas ir pamiršo savo mokymus.
Kai saulė užliejo jo mintis, jo širdis galų gale sušildė. Iš ten Abosïne tapo giriasi, agresyviai, gerbė nieką, kuris nepakluso jam nei noriai, nei per jėgą. Dievai pasipiktino ir pasiuntė būtybę, vadinamą Orgetorix, kad sustabdytų šį žmonių liūdesį.
Sutrikęs garsiai rėkė, kad yra stipresnis už visus kitus, ir vieną dieną jis susidūrė su būtybe prie upės.
Jis norėjo pažvelgti į saulę veide, kad galėtų semtis įkvėpimo iš savo jėgų, tačiau kažkas jam kliudė. Be dvasios, jis nuleido galvą link upės atspindžių, tačiau vandens paviršių uždengė žalias gumbas. Tai buvo Orgetorix, pusiau žuvis, pusiau augalų padaras. Beprotis norėjo būti dar stipresnis už dievus ir kelis kartus smogė į geltonos upės vandenį. Jo sieloje teka saulė, tai buvo šventvagis. Abosïne'as buvo pamestas ir dėl to prarado visas jėgas prieš savo jėgas - plaktuką, kuris buvo vadinamas „ordos“. Jis akimirksniu buvo paverstas vandens lelija ir negalėjo judėti. Šaknys gyvos dvasios gelmėse. Jį ilgai prisimename pavadinimu „vandens katė“, niekieno gerbiamas piktadarys. Jo padarytą blogį reikėjo išgydyti, ir nuo to augalo tarnavo jutimai miegoti.



Nb: „Ordos“ yra „Tanaris“ plaktukas, „Orgetorix“ yra būtybė, apibrėžianti pražūties ribas.
Adamos.
Ilgas kelias.
Nepamenu, kada tai prasidėjo,
Aš buvau jaunas, kai išvažiavau, kodėl būtent aš ėjau? .... aš vis dar nežinau.
Kažkas mane vedė, kažkas, kas man buvo keista.
Taigi, aš buvau ieškojimo pradžioje ir to nežinojau. Quest, kuris truko tūkstantį metų.
Ilgai vaikščiojau, susidūriau su mano aplankytais pasauliais, kelionėje man buvo daug netikėtumų, kai kurie iš pradžių buvo geri ..... kol atvykau į prakeikto pasaulio karalystę, deginančią anderus. , nes buvau buvęs per toli, toli nuo pasaulio. Tai buvo sunkus kelias, negailestingas priekabiavimas, visur dusios mane išbandė, visur, kiekviename žingsnyje, kentėjau! Kūno kančia, sielos kančia, nepakeliama kančia.
Pragariškos būtybės manęs ieškojo ir aš turėjau slėptis, nepalikti pėdsakų po manęs išgyventi, pavojus buvo visur.
Miegodamas miegojau kaip negyvas žmogus ir siaubingi nešvarūs žvėrys pašoko man ant veido, kad pažadintų mane, aš bijojau už akių, kol mane supančios sienos laikė mane aklumą. Atsibudęs gyvenau kaip Undead ..... bet ar aš vis dar gyvas?
Nežinau, kokia stiprybė man leido kartais judėti, nes nepaisant viso to, aš buvau pažengęs į priekį, beviltiškai ir taip apvažiavau vietas ir ištisus nuniokotus regionus .... Pačioje blogiausioje bedugnėje turėjau kovoti užkopdama į viršukalnes. tai mane sugrąžino į skilteles.
Visur, kur jie kliudė kelią, aš turėjau apeiti visas kliūtis, už jų visada slėpdavosi kelios kitos .... baisus išbandymas.
Aš net nežinojau, kas tapau, kas buvau, net nežinojau, kur buvau atvykęs ar kur buvau nuvykęs anksčiau ..... jei būčiau ten buvęs .... tai buvo ilgas laikas būdas.
Ir per visus šiuos šimtmečius išmokau tik vieno dalyko .... jūs pripratote ten, kur nustojate galvoti, bet vistiek turite eiti keliu .... ir aš ten buvau.

Ir tada vieną dieną aš pamačiau šviesą.
Visų pirma, aš nebegalėjau bėgti, bet ėjau link kažkokio dar man nežinomo pasaulio.
Buvo šalta, pro mane praėjo žvarbus vėjelis. Tik tada sužinojau, kad palikau Anderą, aplinkui viešpatavo ramus.
Tai, ką pamačiau šviesos viduryje, tada mane supainiojo, miegojo gigantiška būtybė, sėdinti viduryje klimato, padengto smaragdais. Tai buvo didžiulė, jos galva siekė debesis!
Ką aš pasakiau?
Debesys buvo jos plaukai.

Be abejo, jis buvo dievas.
Dienos praėjo ir aš žvelgiau į dievą, naktį jis turėjo žvaigždes ant galvos, dieną jis vos judėjo, jis buvo sunkus ir tvirtas.
Aš nežinau, kiek t

 

Aš praleidau tai žiūrėti, gal mėnesius. Tada po truputį jis atmerkė akis ir dangus pasidarė žalias. Jis turėjo šimtus akių, tūkstančius. Visur aplink mane ir virš manęs buvo.
Aš bandžiau žiūrėti jam į veidą, bet buvo neįmanoma, tuo tarpu jis žiūrėjo į mane iš visur.

Buvo išgirstas didžiulis plyšys, dievas kalbėjo ir jis pasakė:
sveiki, Adamosai, tu grįžai namo ... baltasis elnias.
Iš mūsų išbandymų kyla išganymas,
Kelionė į Anderos stumia mus link dieviškosios kūrybos.
Metų laikų šokis verčia mus atsinaujinti ir tobulėti.
Jūs vis dar turite daug nuveikti.

Tada pajutau, kad ant mano galvos auga kažkokios šakos, kaip dieviškoji būtybė, kuri stovėjo prieš mane.

Adiantos.

Buvo demi-dievas, vadinamas Adiantos, jis buvo šviesos dievas, kuris labai linksmino save, kad nustebintų nejudančius žmones. Iš pradžių jis buvo paprastas žmogus, tačiau vieną dieną Lugus davė jam žiedą su išskirtinėmis galiomis. Tai spindi bet kokiomis aplinkybėmis ir mėgdžioja aistros dalykus, suteikdama jiems dar daugiau jėgų. Šis žiedas turėjo pavadinimą: „Adpertnes“. Tą, kuriame slypi užsidegimo magija. Jis tapo puikiu virėju, labai garsus, tiesiog bambuodamas žmones. Niekas nežinojo, kad jos galia slypi žiede, laikas nuo laiko mes matėme, kaip ji pučiama ant žiedo, trinant ją taip, kad jos ryškumas patrauktų aplinkinius.
Muzika kilo jų galvoje, atimdama juos nuolatiniu tempu, kuris liepė atlikti įvairius darbus. Šis staigus sujaudinimas taip pat juos pavydėjo, pasididžiavo savo pasididžiavimu, tada jie pasitarnavo „Adiantos“ tarnybai.




Nb: primo kalba, „Adi“: vidinė mintis, „Ana“: lytis, Atu: virėja.
„Tas, kuris pasitelkia mintis“, kur „toks lyderis, kuris monopolizuoja mintis“.

Aesas.



Aesas buvo žmogus, gimęs po žuvų ženklu. Žmogus, mėgęs pažvelgti į žvaigždėtą dangaus vandenynų dangų.
Tuo metu miškai apėmė galų teritorijas ir daugybė žmonių gyveno plynose plynėse.
Aesas buvo ginčijamas, jis nesusitiko su savo kaimo viršininku, nes buvo per daug laisvas.
Vieną dieną jis nusprendė palikti savo giminę išvykti ir rado savo išvalymą. Kelionė truko 33 metus ir jis nuvalė savo sielos, kaip ir šventojo miško, kelius.
Vieną dieną jis atvyko į girią, kurios centre užaugo milžiniškas medis, pasiekęs žvaigždes.
Jis manė, kad tai buvo geriausia vieta statyti savo namą, nes netoliese buvo gyvas šaltinis, o kadangi jis buvo meškeriotojas ir dailidė, jis pradėjo pjauti medį, kad mediena būtų naudojama iš jo šakų. Jis ilgai dirbo, o kirvis pūtė miškų metus. Milžinas nukritęs suprato, kad nupjovė amžinojo gyvenimo medį, nes ant jo šakų gyveno didžiulis jautis, taip pat trys kranai.
Jam tereikėjo matyti šakas ir bagažinę, nes žala buvo padaryta, jautis jam davė gerą rezultatą.
Daugelį metų Aesas žinojo ir ruošė medžio gabalus, kurie leido jam pastatyti labai didelį namą. Žmonės iš jo atvyko gyventi iš viso pasaulio, giminė plėtėsi tiek, kiek namas leido, tai yra neribotam laikui, nes medis, iš kurio kilo mediena, nuolat atstumdavo ir medienos niekada netrūko.
Gralis.
Aesas dirbo malkas ir vieną dieną jam kilo mintis iškirpti pjūvį šventojo medžio širdyje. Jis turėjo galią prisipildyti skaidraus, skaidraus vandens, kuris gydė žaizdas ir ligas. Jis dažnai mėgavosi kirpimu ir taip įgijo žinių apie stebuklingus išgydymus.
Jis tapo pirmuoju druidu ir žinojo ateitį tiek pat, kiek praeitimi.
Metų pabaigoje gralis buvo pavogtas pelkės raganos, o Aesas buvo bejėgis.
Tada Donnas, kilnus jautis, sako jam: „Jūs esate už 1/3 gyvulio, dar 1/3 esate žmogus, tik dieviškuoju medžiu tapo tik paskutinis 1/3 savęs. Taigi, jei norite išgyventi, jūs turėsite atgimti. Poilsis du mėnesiai. Tęskite savo kelionę. Dar devynis mėnesius jūs kirsite aštuonias kitas dieviškas vandens karalystes, nes gimėte žuvis, o devintajame jums atgims “.

Aesas atnaujino savo kelionę, kuri atvedė jį į praeitį. Visi jo giminės nariai jį mylėjo ir dažnai svarstė, kur jis yra.
- Kur yra mūsų karalius, - tarė kai kurie.
"Jis grįš, Aesus grįš", - atsakė kiti.
Ką mes žinome, kad kitą dieną po žiemos nuosmukio, praėjus devyniems mėnesiams nuo pavasario pradžios, naujagimis buvo labai panašus į jį.

Mes išvertėme galų kalbos užrašus, susijusius su Esu.
Jis sistemingai apibūdinamas kaip gelbėtojas ir gydytojas.
Jo kirvis yra galilų eros medkirčių medžiotojai.
Nieko bendro su kraujuojančia dievybe.

Jaučio dievo įsikūnijimas į aplinkos pasaulį.

Esusas su dideliu kirviu vaizduojamas nukirstas miško pievoje Tarvos-trigaranos, trijų galvų buliaus, medį. Mes taip pat žinome, kad jis gerai atsistojo su Teutatès ir Tanaris, kai Galiai kovojo. Taigi tai yra savanoriškas subjektas. Jei atidžiai pažvelgsime į Theseus, žudydami minotaurą jo labirinte, galime s

 

ai, kad Esusas ėmėsi savo lemties per tamsų miškų labirintą, nukirsdamas šventą jaučio medį, arba Galai visi išsigando pasiduoti, bijodami būti prarasti ir dėl druidų draudimo žengti toli į miškai, baisus tamsaus praėjimo medis (galbūt mirtis); Tuomet jaučio dievas yra malonus Esusas, siūlydamas jam tris laiko galias (čiužinius) ir teisingą kryptį.

Jis yra tvirtas medis, kuris gamina šviesą ir valymą, be abejo, statybininkas, galų namai buvo pastatyti iš medžio.

Taigi Esusas tapo ateities ir savo begalinio likimo šeimininku, tačiau tai visų pirma yra aiškinimas apie statybininko meistriškumą ir gerą savijautą. Jis žengia į priekį įveikdamas šviesos kelią kirviu teisinga linkme ir per tamsą. . Štai kodėl jis pirmininkavo kartu su kitais dviem kovos dievais. Tai labai gauriškas elgesys, mirties baimės neegzistavo, tačiau geras situacijos vertinimas ir kryptis, kuria reikėjo vadovautis priimant sprendimus, labai protinga norint sėkmingai įveikti priešo prieštaravimų audrą.

Esus yra tas, kuris reprezentuoja praeitį per tamsą, kilnaus jaučio šeimininkui, gyvenimo po mirties šeimininkui, bet ypač tas, kuris žino teisingą kryptį, kurios reikia imtis trijų laiko gervių jėgos dėka, ir kuris nugali tamsa metų pabaigoje, žiemos saulėgrįžos dieną arba saulė atnaujina savo progresavimą pailgindama dienas. Tamsiuoju periodu šviesa užima kraštą. Tai laisvė kurti naujovę žmogaus, turinčio prieigą prie kitos ateities.

Esus mitas yra poetinė kraujo, genų perdavimo metafora, taurusis jautis greičiausiai yra ateities reproduktorius. Ar tai yra artimas Dzeusui mitas, kuris pavirto jaučiu ir išgabeno nimfos Europą į Minos salą, kad ją išgelbėtų, apmąstydamas tautos ateitį per sakralų moteriškumą. Taip, bent iš dalies.

Minotauro mitas taip pat yra sunaikintos tamsos metafora per kelią atspindinčią Arijos giją. moterys yra Gauliaus gyvenimo kelio sinonimai. Šios dvi istorijos yra per daug ideologiškai panašios, kad ne kiltų iš tos pačios pusės.



Aganntobo.
Gaulyje visur buvo dievybių, visos turėjo savo vaidmenis.
Aganntobo buvo senovės dievybė, priklausanti teritorijai. Tai buvo tarsi praeities, kurią reikėjo gerbti, senovės dvasia.
Šie žemės nuosavybės dievai padarė teisingumą

tiems, kurie jų paprašė. Jie buvo šeimos gyvenvietės dievybės. Jie buvo vadinami „tais, kurie priima geriausius sprendimus“, ir, matyt, jie buvo kviečiami tik į teritorijų ir nuosavybės laikymą, savotišką teisingumo dievą paveldėjimui ir naujoms teritorijoms. Šiandien mes tai vadintume „notarų ir kolonizuojančiais dievais“.


Nb: atrodo, kad jos yra tėviškos dievybės, kurių baigtinumas yra įsitvirtinimas naujame, arba žemėje, paveldėtame iš senųjų.
Agedios.
Kai žmonės užaugo, jie nerado daug kitų būtybių, su kuriomis galėtų palyginti save. Vaikai pranoko savo tėvus, ir tėvai negalėjo suprasti šių pokyčių. Galvojome apie burtą, šeimos pasakojo, kad jis buvo miške esantis padaras, apsigyvenęs šimtamečio medžio kamiene. Reikalas kilo iš anksčiau, jo atmintyje jis sekė visus tuos, kurie jį sutiko. Kai priartėjome prie minėtos vietos, lankytojui pasigirdo balsas paklausus, ką jis vėl ketina atnešti. Žmonės visi bėgo, beveik visi. Daugelis jų bijojo to, ko nežinojo. O dalykas atrodė visiškai nieko nežinomo.
Ir tada vieną kartą „Allobroge“ keista tauta, ši „Allobroges“, pateko į nedidelio plyno kirtimo, kurį medis suformavo dėl savo įbrėžimo, vidurį. Ir jis pasiryžo šioje vietoje išsimiegoti taip ramiai, jis nežinojo pasakų, kurias mums patiko šioje vietoje atsisakyti. Be baimės ir nerimo, jis atsigulė ant sausų lapų kilimo.
Jo vardas buvo „Cauaros“.

Jis pamažu nutilo, lapų garsas persmelkė mintį, kai staiga į orą įsiveržė galingas balsas. Tai buvo tarsi seno žmogaus balsas, bet daug gilesnis, nei galėjo sukurti vokalo virvelės. Atrodė, kad vibracija sklinda iš visur iš karto.

"Ką tu mane vedei?"

Cauaros pašoko ir instinktyviai greitai atsakė: "visai nieko, tai mano!"

- "Ką tu man atneši?" Reikalavo balso.

- „ko tu negali turėti!“ - iškart atsakė nepažįstamasis.
Tada suprato, kad ką tik kalbėjo su medžiu. Viršuje švelniai sukritusi šaka.

- "Man reikia kažko kito, ką tu man atneši?" Padidina miškų masę.

- "Ką aš turiu, aš tai laikau. Tai yra tavo medis, kuris viršija visus? Aš niekada negirdėjau apie tavo stebuklingus žavesius savo giminėje". Atgailėjo mažylę.

- "Taigi jūs esate Allobroge! Aš jau anksčiau buvau susitikęs su jūsų broliais ir seserimis. Ir jie taip pat nenorėjo manęs vesti. Taigi iš kur atsiranda šios gentys, kurių, atrodo, niekas nežino?

 

ir kas, atrodo, jų nepažįsta? “.

- „Mes esame drąsos sūnūs ir šiame sename medyje nieko bendro nėra“.
„Taigi, ką tu gerai padarei, kad tau visada prireiktų daugiau, nei gali duoti“, - iš vidaus manė Cauarosas.

- „Aš tave girdėjau“, - griaudėjo medis.

- "kas yra tas stebuklas?" Stebino žmogų.
- "Aš esu Agediosas, drąsiausias iš medžių, pats turtingiausias ir spalvingiausias iš visų. Žinokite, kad nuo tamsiausių laikų atsimenu viską, kas nepriklauso šio pasaulio logikai. Norėdami išgyventi savo šaknis, reikia skirtumų".
Abejingumas mane žudo.
Ar jūs, užsienietis, suprasite mane ir grąžinsite?


Tuomet žmogus suprato, kad didžiulis balsas sklinda iš trimito formos skylės, pačioje amžiaus vidurio kamieno viduryje.
Antras nedidelis šakos įtrūkimas pasiekė Cauaros ausis.

Ant buvusių lapų humuso lengvai nukrito šakelė. Tada, beje, ji atsikėlė ant kažkokių kojų, iš viso buvo 3 poros, dvi akys iškilių pumpurų pavidalu žiūrėjo į nepažįstamąjį.

Ageionas.
Aganntobo tėvai suteikė žmonėms savo ribas, o dievas Ageionas laikėsi dangaus ribų. Mieste, kurį šiandien vadiname Agen, garbinome dangaus sargą, Pirėnų papėdėvės horizonte rodė vietą, kur buvo dangaus maršrutas, nuo Albios. Dievas buvo aiškiaregys ir pateikė savo viziją didžiuliais atstumais. Ten žmonių pasaulio pabaigoje buvo siena su dievų pasauliu, šviesa, kuri turėtų kalnus, buvo šilta širdžiai ir gera sielai. Būtent Ageïonas parodė sveikatos būdus ir būsimų palikuonių sveikatos būdus, trumpai tariant, futuristinius būdus. Gdonnios būtybės buvo apribotos jų žemiškojo žmoniškumo, Ageïonas juos pažinojo, bet, kita vertus, jis neturėjo omenyje jokių ribų. Jis taip pat buvo vadinamas „Agann“, kur „Ageïon the point, tas, kuris siekia gero tikslo.



Nb: 100%, Ageïonas buvo nuomonių dievas ir ribų su dangumi saugotojas, dievas iš viršaus. Atrodo, kad šventas dievų kalnas

buvo šiame kampe ten. Ir galbūt jo šventoji šventovė buvo Gavarnio cirkas. Be jokios abejonės, mes vadinome šį dievą „adata“, ta prasme.
Bažnyčių bokštai, visos piramidės aplink planetą yra tokie, kokie buvo menhirai, šie kalnai akmenų iš dangaus: kalnų šventovės kopijos tebėra senos. Vieta, kur susitinka žmonių ir dievų pasaulio ryšys. -10 000 metų.
Jei ten eisite, suprasite, kas yra ir iš kur kyla dangaus vandenų kultas. Proto grynumas.
Ir Aganno žuvis, gyvenimo valia pakils einant vandens keliais. Jos svarstyklių švytėjimas atspindi mintį apie dangų.
Ageïon, Agann, sidabro atspindys, mėnulio atspindys - visa tai yra susijusi su šios žuvies spalvomis ir dangaus vandenimis. Vaivorykštinis upėtakis.

Albius.
Karšto kūrybos purvo dievas Borvosas perėjo į vidurinį pasaulį, virsdamas Moritasgu. Badgerio dievas sensta, kaip ir visi tie, kurie gyveno žemėje, kai jis tapo ramesnis, jo jausmingumas jį trikdė nakties pabaigoje, jis nuo šiol turėjo eiti į pasaulį iš viršaus.
Pradėjo tekėti saulė, aušra nušvietė pasaulį, o dievas badgeris virsta tokiu, kuris nuo šiol buvo vadinamas „Albios“, kūniškas troškimas tapo empatija.
Albijus matė save kiekvieną rytą, supratimas apie žemiškus dalykus privertė jį atleisti praeities klaidas. Buvo sakoma, kad jos šviesos uolos yra pačios išsamiausios, kad jos palaiko dangų. Vyrai jo garbei pavadino aukščiausias dangaus žvaigždes Albumi, Apšviestuoju. Jie paskyrė jam vietą dievų kalne, tai buvo Albudonai, ryškus supratimo ir empatijos centras.
Žemėje vieta buvo vadinama „Alboduron“, akmeninio apskritimo, esančios Stounhendže, centru, be kitų daugiau žemyninių apskritimų.
Vieta, kur aušra nurimsta.
Jūs taip pat galite vadinti Albiu: filosofu.


NB: Albius iš tikrųjų buvo šviesus supratimo dievas. Vėlgi, indo teorija ją supainiojo su žodžiu: „gyvas“.
Žinoma, prancūziškas žodis yra „l'Aube“.
„Duronas“ nepaskiria durų, jis žymi atvirą centrą.

Ana.
Pasaulio pradžioje nebuvo daug kuo, viskas buvo plokščia, bespalvė ir bevardė. Gallia verkė šioje atviroje lygumoje, o Ana gimė iš ašarų.
Pirmųjų atodūsių drėgmė praskaidrėjo į visas puses.
Netrukus visa planeta buvo padengta tuo, kas dabar atrodė kaip džiaugsmo ašaros.
Ana pažvelgė į pasaulį užuojauta ir pabučiavo spalvas, tada ji palietė žemę ir niekas neišėjo iš figūrų, ji mėgino jas suskaičiuoti laimingai, nes kai kurie atrodė vienodai ir iš ten mes pradėjome suprasti ką nors kitokį. Taip gimė visi gyvi tvariniai žemėje, taip pat visi, kurie dar negyveno. Būtent ši garsioji deivė davė savo vardą viskam, kas egzistavo, gerai ar blogai.
Ji taip pat buvo vadinama: „didžioji visų daiktų deivė“, žanrų deivė, sukūrusi visus skirtumus ir aljansus.





NB: Ana yra apirmapradė deivė, viena seniausių iš mūsų mitologinių įsitikinimų. Ji iš tiesų yra žanrų deivė, etimologinis įrodymas yra sistemingas, pasirodo beveik kiekviename žodyje.

Pridedamas.

Žmonija išmoko mąstyti, prisiminė žodžius, jų prasmę.
Pakeliui į metus, pirmąją žiemos dieną, medžiai buvo praradę lapus, žolė buvo sušalusi ir mirtinai atrodanti. Tomis akimirkomis žmogus nebesuprato ir žmonės supyko.
Būtent kelio pusėje, šaltų nuotaikų rytą, deivė, vardu Anexiaé, pasirūpino sergančiomis sielomis. Pamačiusi vieną iš šių pamestų akių keliautojų, ji virto gyvatvorė, žiema pakilo. Kai pastarasis artėjo, Anexiaé šnabždėjo jam į ausį: "Valgyk mane, valgyk mane, ir tu pakelsi galvą. Valgyk mane ir pamatysi toliau", saldūs kvepalai prasiskverbė į ligotą dvasią, vyras nuleido ir prarijo dalį augalo. .
Kreivumas, atsirandantis dėl ankstesnės naštos, šoktelėjo aukštyn. Jis pradėjo mesti savo beprotybę kelio viduryje.
Praėjo kelios minutės ir jis pagaliau atsistojo, šį kartą tiesiai.
"Bet kas yra tas stebuklas?" Jis truputį garsiai verkė.
Tie, kurie vaikščiojo netoliese, jį išgirdo, pamatė, kad jis ką tik pasikeitė, ir kreipėsi pasiteirauti.
Tada kvepalai atėjo į jų ausis: „Valgyk mane, valgyk mane, ir tu pakelsi galvą, valgyk mane ir pamatysi toliau!“.
Visi pradėjo vemti savo naštą, taip pat pasveiko.
Priedas pridėtas, nesąmonė buvo pripažinta už griežtą jos priežiūrą. Ji sugriovė dalį dalykų, kad sustiprintų likusius. Ji buvo vadinama, higienos deive, kietosiomis penketukais. Tada „Anexiaé“ buvo kreiptasi ir į įvairius dalykus, kuriuos reikėjo sutvirtinti. Ji buvo tvirtybės deivė.




Nb: viskas, „Anexiaé“ iš tikrųjų žymi tvirtumą, kurį kažkas suteikia fiziniam ar moraliniam per testą ar darbą.
Andartae.
Jis buvo karys, praleidęs visą gyvenimą dirbdamas su savo kovos įgūdžiais, save vadinęs Bodicea, Aoifės Didžiojo palikuonis.
Ji gimė britų gentyje, didelėje saloje pasaulio gale.
Jo šeima buvo kilni, bet skurdi kilmės, todėl Bodicéa turėjo išmokti gintis anksti. Savo 15-ąjį gimtadienį ji vedė medžioklę, nes tai buvo hobis, pagerbiantis žmonių, kurie savo gyvenimą paskyrė karui, gyvumą.
Sekdama sekliu upeliu po kiškio paliktus takelius, Morganos rūkas nepastebimai apėmė visą regioną.
Mažasis karys pasiklydo ir turėjo pernakvoti medžio dauboje, kad galėtų praleisti naktį.
Ten ji turėjo laumių įkvėptą svajonę, kurios niekada nepamirš: dūminiuose sūkuriuose ir pajuodusi sunkios konfrontacijos liepsnos, ji girdėjo žiauriai besikišančius smaigalius ir kardus, skydai skilo, išsklaidė tūkstantį medinių drožlių į visas puses. Aukštosios karės moterys susimaišė ir žiauriai šoko viena į kitą.
Tai, kad kovoje nedalyvavo nė vienas vyras, nustebino britų merginą.
Per pertrauką, leidusiai jai patekti į bagažinę, liekna maža mergaitė pamatė aukštą moterį, einančią link savo prieglobsčio.
Ji buvo apsirengusi dvigubu ir dideliu raudonu paltu, rankose didelė ietis lengvai svyravo tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, tarsi ji būtų sverianti ne sunkesnę už plunksną. Išvaizda greitai pritūpia, kad jai atrodytų tiesiai į akis.
Jos veidas buvo sunkus, tarsi jis būtų nukirstas žandikauliu, jos raumeningas kūnas išties kontrastavo su moterimis, kurias ji sutiko kaime. Bet kai ji kalbėjo, Bodicéa ją iškart atpažino. Tai buvo tarsi piktų vėjų gūsis, būdas nukirto viską, ką palietė netoliese.
Už personažo dar gražesni tęsėsi įnirtingi kovos triukšmai.

-Andartae .... - murmėjo ji pagarbiai kvėpuodama.

Būtent meškos deivė stovėjo prieš ją, ta, kuriai kiekvienas galų kovotojas buvo skolingas jos stiprybės ir judrumo. Jo būsimas likimas taip pat.
Net patys stipriausi vyrai neišdrįso ginčyti dieviškosios mirties pasekėjo. Buvo sakoma, kad šios moterys turi meškos stiprybę, jos buvo greitesnės už kiškį ir ilgus metus jų mokymasis sistemingai suteikė pranašumą prieš patyrusius kareivius.

Niekada nežinojai, kur jaunas kaimietis dingo, tik po kelerių metų grįžo tarp savo šeimos narių.
Ji labai pasikeitė, daug kas auga. Jos rankoje buvo sušalusi ilga ietis, kurios ji niekada neleido. Jo pečius dengė didelis ir sunkus įvairiaspalvis kailis.
Šiuos du objektus mes gerai pažinojome galų kultūroje. Jie buvo du simboliai, kuriuos rodė tik siaubingi Andartajos mokiniai.
Vargu ar išdrįso kalbėti prieš šias moteris, jos visada buvo skiriamos karo vadomis ir sakoma, kad deivė jas saugojo visur, kur nuėjo ...
Taip pat sakoma, kad visi jie tapo magais, praktikuojančiais augumą, ir kad dauguma žmonių, norėjusių prieš juos panaudoti magiją, staiga mirė ir dingo amžiams.


Andrasta



Dar vadinamas Andartae, vertimas pažodžiui: lokių karalienė.

Šis gyvūnas visada palaiko ryšius su upėmis f

 

negarbinga žuvis.

Meškos buvo skirtos galų didiesiems kariams, labai stiprios. Akmens graviūra parodo mums šią deivę su lokiu, artėjančia prie jos.

Karaliaus Arturo vardas taip pat kilęs iš Artoso, meškos vertimo


Tai nimfa, deivė, įkvepianti karių kelią. Kiekvienas mūza yra gyvenimo kelias tarp galų žmonių.




Arija.
Augo daugybė medžių rūšių, taip pat gentys.
Buvo deivė, nuo pat pradžių nusprendusi medžius saugoti kitur, ji buvo vadinama Aryah ar Arnalia in the Gold Coast.
Ji nužengė nuo šventojo kalno, tai atsitiko Areverni, Arvernuose.
Arijai paūmėjo širdis ir užgijo žaizdos. Jis sukūrė kelius, sudarytus iš žalios spalvos, be to, jo tikrumo akmuo yra žaliasis skalūnas Arija, kurį randame Arvernuose žiedlapiuose. Tai buvo tauriosios lamelės, kurios buvo naudojamos ant tam tikrų, ypač Arvernes, skydelių, iš jų buvo gauti puikūs dažai. Šis vadinamasis grynumo akmuo takus padengė žvyru, kur ėjo Arija.
Virš jo yra garsusis šventasis kalnas, kuris labai panašus į alksnį. Sakoma, kad visi žemės medžiai buvo uždengti jos skalūno žiedlapiais ir būtent tai ir suformavo pirmuosius lapus. Jie saugojo žmonių protus. Mūsų protėviai būtinai nešiojo juos šukuosenose.
Ši žalioji medžiaga buvo pigmentas tarp edukologų. Būtent ten deivė pasivadino Arnalijos vardu.




Pastaba: žaliosios deivės vardas buvo Aryah, dar žinomas kaip Aryanna, Arianne.
Kad ir kaip sunkiai atrodau, mitas man atrodo teisingas. Tai labai sena.

Baase.
Žinoma, buvo fizinių skirtumų, ir kiekvienam grandioziniam dalykui buvo dievas. Baiazė buvo raumenų raumenys.
Galiai buvo atletiški, tarp Pirėnų genčių sportuodavome jėgos sportą - mėtydavome plaktuką, kirvį, bagažinę.
Įpročiai visada turėjo savo vietas, o „Baïase“ tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Ji taip pat buvo vadinama „žalia mediena“, nervinga. Raumeningas dievas taip pat buvo įkūnytas kovos lazdomis. Medžio linijos, kaip ir kalendoriaus eilutės, tapo fizinės formos ir dvasinių formalumų pavyzdžiu. Jis buvo dievas ir todėl jo raumenys buvo tie, kurie žymi dvasią. Tai buvo „tas, kuris saugo linijas, piešinį, atminties įspūdį.


Nb: primo kalba tai yra absoliučios formos dievas, valia, susijusi su kamienu.
Kalbama apie prancūzų kalbą „balaise“ forma.

Baxei.
Visi turėjo savo dievą, kuris padėjo jiems kasdieniame gyvenime. Baxei buvo nešantis dievas, tas, kuris suteikia jėgų nešti viską, ypač sunkaus darbo svorį. Mes jį vadinome "dideliu mėsingu žmogumi, jo vardo parašas yra visame Gaulyje, iki pat Belgikos, kur jis buvo vadinamas" Basso ", krepšelių dievu. Žmonėms, kurie klausė ar gyveno Baxei, mes atsakėme, kad jis Tai buvo tas, kuris davė savo vardą baskų žmonėms, taip ir atsirado, iš tikrųjų tuo metu baskai jau buvo įpratę perkelti gyvūnus ir gabenti save bei kasdienio gyvenimo reikalus sveikose aukštumose, kur avys ganėsi vasarą, tada žiemomis jos grįžo į lygumas, kur buvo geresnė temperatūra. Šios vežėjų tautos vedė savo pagrindinio dievo kelius. Buvo sakoma, kad Baxei buvo atpažįstamas tarp visų dievų, nes būtent jis nešė Pirėnai ant nugaros.Keli žemės drebėjimai netrukus jį būtų priskyrę, nes buvo pripažinta neproporcinga nešančiojo dievo jėga.



Nb: jis buvo mobilumo ir kelių dievas, yra ryšys su pačiais išmintingiausiais krepšiais, apykaklių apykaklėmis ir kūniška kokybe. Palyginti su dievu Baïase'u, jie abu aiškiai pasakė apie jėgos žaidimus, siaubingai aktyvius ir, sakyčiau, žemės drebėjimus. Žodis „brassière“ prancūzų kalba kilęs iš galų kalbos žodžio „baxo“, kuris taip pat reiškia krepšį.

Belenos.
Kambotinas.
Ankstyvą pavasarį, Belenos šventei, kažkas išėjo iš žemės, tarp dievo medžio šaknų.
Labai greitai jos šonuose išaugo du sparnai.
Tai buvo gyvatė Cambotin.
Šis skrido link viršūnių, lipdamas prie medžio kamieno.
Jam lipant ant nugaros augo kiti sparnai, kiekvienas turėjo 7 plunksnas, o ant šių plunksnų buvo nupieštos septynios akys.
Gyvatė išauga į milžiną ir apvynioja medį.
Pasiekęs reikiamą aukštį, jis pastūmė jam keletą galvų ir taip virto vyriška hidra.
Jis ilgai sėdėjo ant šakų, slapstydamasis, kad iš dangaus vijosi damaską, tačiau Belenosas jį įtikino ir jis virto marmuriniu akmeniu, kad jis negalėtų judėti, ir apvyniojo jį aplink savo lazdą amžiams. Tai vis dar yra šiandien, mes galime tai pamatyti žvaigždėtomis naktimis.



Belenos

Vidinis saulės dievas, jis priklauso žemiau esančiam pasauliui.
Gallic kalba „balli“ reiškia „apvalumas“, ačiū.
Ant pistoleto puodelio randame kernūnus, laikančius aviną-gyvatę, tai sena Belenos figūra, todėl ši gyvatė yra gydančioji priemonė (europietiškuose įsitikinimuose randame ją iki paskutiniojo šimtmečio pradžios)

 

y.
Kitoje Kernunos skulptūroje jis sėdi ant laiko vežimo, tarp kūrybiškumo (1 ratas) ir atminties (2 ratas).
Ir avinų gyvatė, esanti visose jo kreivėse, žymi gyvenimo kelią, gyvybės jėgą. Ši avinų gyvatė iš tikrųjų yra gyvūninės formos Belenos

Atskirta graikų gydytojo caduceus ir Teleforas ant galų monetos, Bélénos yra vyriško grožio ir geros sveikatos dievas.

Belenos yra geros formos dievas, gydytojas ir gydytojas, taip pat viskas, kas atneša sveikatos, pavyzdžiui, sveiko maisto, taip pat sporto ar gero miego.

Gallio pamaldų organizavimas buvo nukreiptas į visų laikų pragmatizmą ir daiktų loginį vertinimą. Šis dievas, kuris taip pat pramintas „saule“, yra vienas iš pagrindinių, išvaizda yra labai svarbi tiems žmonėms, kurie visada siekė būdas pademonstruoti gerą dvasią.


Bélissama.

Bélissama, mergelė su erškėčiais.
Marcosas neteko brolio, kuris jam pakišo kojas, ir jis nebegalėjo fiziškai judėti.
Šeštasis metų mėnuo priešais jį pasirodė deivė. Tai buvo Bélissama, mergelė su erškėčiais.

Jis prisipažins, kad nereikėtų eiti į šią ką tik pasirodžiusią moterį iš nuostabos ir sužavėjimo, nes ji buvo graži kaip saulės karštis.
Jį supo nuostabūs kvepalai, šluotos kvapas.
Marcosas užsimerkė norėdamas susukti ritinius ir pasijuto gabenamas virš žemės. Už jo išaugo sparnai.

„Čia, Marcosas, aš rodau tau kelią į orą, bet palik savo kūną už tavęs, nes jis nepraeis pro mano erškėčius“, - žeminosi dieviškoji gražuolė.

Marcosas pabėgo, pasivaikščiojęs lengvu vėjeliu, ir, atvykęs į Bélissama kalno viršūnę, pamatė, ką augina.
būtent jis vėliau buvo vadinamas „vėjo raiteliu“, kylančia dvasia.
Jis tapo skraidančia sėkla, kurią sodins dvasios žemėse.





Žinomi kaip Belem'na, Belma, Belimina ar Belmina, jūs ją taip pat pažįstate Belissama, bičių deivės, vardu.




Vardas galų deivės, kuri mus moko etimologiškai, kad ji yra labai graži. Jos pavadinimas siejamas su prancūzų kalva, palaikančia šluota. Šluota yra kilusi iš galų kalbos žodžio balano, Balinegenata, šluotos dukters ar sūnaus, palikuonių. Švelnios ir suapvalintos kalvos formos ir šis gražus vardas patvirtina mus, kad ji yra jaunų moterų ir moterų moteriško grožio deivė, mūsų Gallio Afroditė yra saldi kaip medus, žavi kaip kvepalai.
, stipri kaip bitė ir graži kaip drugelis, ji yra jauno ir skaidraus vandens deivė.

Tai iššaukia nuogumą, tačiau kitas aspektas leidžia suprasti, kad jis yra ypatingas. Visos moteriškos dievybės priklauso vandenų kultui. Belemna su savo vardu siejama su sausa kalva, todėl tai gali būti tik drumstas vanduo. Nuostabios sielos rūkas. Ji turi kolegiją iš Škotijos: Eihne, „Dagda“ dukra, aukštybių princesė. Belemnoje yra galinis terminas NEMA, kuris susijęs su dangaus kerštavimu ir nuosmukiais, be to, kad jis yra ir narkomanas. Ar tai gali būti pavydas?

Ant Vixo kraterio kupolo esančios jaunos moters grožis yra neabejotinai jos vaizdavimas, vaza, kurioje yra neabejotinai skaidrus jaunimo vanduo, kad ją palaidoję žmonės neabejotinai norėjo amžinojo, pavyzdžiui, lietaus, tyro ir nekalto, mes galime pravardę. tai: „tas, kuris trikdo dvasią“. Moteris, palaidota su šiuo nuostabiu krateriu, nešiojo tiarą su dieviškojo arklio graviūromis, tai buvo išskirtinės moters dieviškumo ženklas.

Tai moteriškos magijos dvasia.



Boccus.
Ir mes išsiskyrėme su galais, leidome laiką didelėse grupėse. Buvo dievas viskam, kas sukėlė gilų jausmą. Boccus buvo džiaugsmo dievas, labai gerai žinomas visame Gaulyje. Jam buvo duoti geriamieji indai, bičių nektaras ir šalavijų šepetėlis, kurie buvo naudojami gerinti vyno skonį, taip pat spiritas, salyklas. Todėl jis visų pirma buvo gyvenimo malonumų dievas, daug kalbėjęs karinėse stovyklose ir derinęs ginčus, buvusius tarp „Gallic“, nes jų charakterio tvirtumas dažnai nepriimdavo atleidimo. Boccus buvo ten, kad pašviesintų nuotaiką.


Nb: Primo kalba kalbama apie vertimą, kaip „kūniška valia“. Šiandienos epikiraniečių vertimu, „Boccus“, dar vadinamas „Baicorix“, nėra iš Graikijos, kur jis buvo vadinamas „Bacchus“ su šiek tiek kitokiu. Nežinia, ar jis yra dievas, o mitinis karalius. Tai labai paženklino galų kalbą, todėl, manau, jai yra bent 3000 metų.

Bodoua.
Berry žemėse, Bituriges teritorijoje, gyveno labai ypatinga deivė.
Ji gyveno medyje, kurį jūs vadinate „beržu“ labai arti senojo pavadinimo: „Bétulla“. Deivė Bodoua, kai ji buvo įkūnyta žmonių žemėje, tai darė varnos pavidalu. Gyvūnas, turintis įprotį įspėti visus apie jo pradūrimą, verkia, kai artėja kažkas keisto.
Ji taip pat vadinosi: „sargybinių deivė“, budenikai, tie, kurie perspėja.
Tam tikras ritualas leido varnos akmeniui atsirasti šiluma

 

medžio žievė, blizgantis bitumas, juodas ir aštrus obsidianas. Jo kariai saugojo Biturige teritoriją nuo auskarų verkimo. Nepažįstami žmonės manė, kad jie yra pamišę, ir linkę pasukti atgal.
Šios gentys pastatė savo namus iš šio beržo medžio, nes tai taip pat buvo dievybės namai.
Jo tikrumo akmuo, kurį ten randa, yra obsidianas, tai yra apsaugos akmuo.
Ši deivė saugojo miško centrą, kur gerai sukūrė šiuos labai didelius medžius, kurie buvo vadinami „karaliais“.
Būtent tokioje aplinkoje visi Gaulio druidai susitiko prie šių milžiniškų medžių papėdės, kur reikia rasti tam tikrą skaičių menjerių ir dolmenų.


įkūrusių „Biturige Cube“ žmonių mitus. Jų vardas reiškia: miško, miško karaliai sargai dėl obsidianų, o ne „pasaulio karalių“, kaip kai kurie teigia, pjovimo briaunų.
Bitumas yra dar vienas galų kilmės žodis.

Bolussos.
Vieną dieną, kai Belenosas vaikščiojo žmonių žeme, jis susidūrė su tūkstančio spalvų dieviškuoju medžiu. Dievas gydytojas dažnai vaikščiojo po kaimą ieškoti naujų augalų, jis jam atrodė nuostabus. Taigi jis nusprendė pakilti ten įgyti vis daugiau žinių. Iš tikrųjų tai buvo žinių medis, stovėjęs priešais jį.
Bélénos virto gebenėmis gyvatėmis, pavadintomis „Bolusseron“. Augalas, turintis tūkstantį akių, leido ištirti kiekvieną pasaulio kampelį. Jis buvo laikęs savo avinų ragus. Gyvatė pradėjo lipti nuo medžio pagrindo, visomis jėgomis sugriebdama milžinišką kamieną.
Jis užlipo kiek galėdamas, tačiau, šakodamas lenkimą, jėgos jo paliko. Po juo esantis bagažinė prarado energingumą, Bélénos išmoko tiek, kiek jam buvo įmanoma padaryti, tačiau priėjo prie savo antžeminių galimybių pabaigos, sėkmė jo atsisakė, šis blokavimas jį erzino iki aukščiausio taško. Jo troškimas mokytis ir įgyti daugiau galios jį išduoda. Vienu paskutiniu brūkšniu jis metė orą, tikėdamasis pasiekti kitas aukštesnes šakas, norėjo užaugti dar didesnis nei Kernunos.
Bet saulė jį apakino ir jis praleido glėbį.
Taigi dievas gydytojas krito ant žemės, norėdamas per daug nueiti į dangų.
Jo kritimas buvo greitas ir dalis jo nuskendo po žeme, Anderose, ugningų aistrų karalystėje.
Nuo to laiko nukritusi Bélenos dalis buvo vadinama „Bolussos“ juoda gyvate, juoda ir ruda. Pastaroji klajojo tarp vidurio ir „Anderos“ pasaulio, išlaikė gyvatės gebenės formą, šį kartą grynai antžeminę. Pasmerktas šliaužti viduryje nuosmukio, jis tapo plikas, blogas, senas ir aklas, vis dar turėjo savo Avino ragus. Nuo tada gydytojas buvo pašauktas: kyšininkas. Tas, kuris nuėjo per toli. Laipiojanti gyvatė ir šiandien tebėra šviečiančios medicinos simbolis, o šliaužianti gyvatė reiškia korupciją.





Nb: iš tiesų vijoklinė gebenė turi vaistinių savybių, o ne šliaužianti gebenė.

Borvos.
Iš Nièvre šaltinių atsiveria nuostabi panorama iš tų, kurie yra Borvos, karštųjų versmių dievo, vartuose. Tarp Bojenų tautos yra giminingos žemėje. Borvosas, išėjęs iš karštos, drėgnos žemės, turėjo potraukį keramikai, jis buvo tas, kuris išmokė bojeniečius formuoti molį į kietus virtus daiktus. Nežinome, kada jis prasidėjo, bet Boiano teritorijose, net ir ten, kur jie imigravo, randame specialų akmenį. Medinis akmuo.
Jis iš žemės iškyla abejingai, atpažįstamas pagal jo apvalkalą žievės pavidalu ir jo šakas. Kai paspausite, jis skleidžia triukšmą ir kibirkštis, šių akmenų vidus yra rudas, panašus į medieną. Tai tvirtų tautų, gyvybingumo akmuo. Be to, jis vadinamas "kibirkšties akmeniu", taip suteikdamas savo genčių charakterį. Šis tikrumo akmuo yra vadinamas „Boïa“. Dar vadinamas karštu akmeniu.




Nb: „Borvos“ taip pat vadinamas „Bolvinus“. Tai turi būti susijusi su karštu medicininiu purvu, medžiu, pjovimu dėl titnago krašto.
Aš vis dar atradau aliuzinius ryšius su sanskrito žodžiais: „Gaûh“ būtų „Boú“, kur „Gwïuos“. Taigi kai kurie žmonės supainioja „gyvuosius“ su „purvu“. Kaip galima supainioti druską ir pipirus, tai yra bet kas.

Brãuo ir Corobadios.
Smulkintuvas ir geltonosios nykštukės.

Vėjo krašte gyveno mažų žmonių tauta, šie nykštukai, kurie buvo vadinami Corobadios, buvo pirmieji iš šios senovės linijos, vadinamos mažais grūdais.
Jų mažumas leido vėjui juos toli nunešti, kai jie negalėjo keliauti. Jie skrido vienas virš kito niekada negalėdami tvirtai įsitvirtinti.

Milžiniškų akmenų žemėje gimė milžinų lenktynės. Tie, iš kitos pusės, buvo per sunkūs, kad galėtų nusikelti į kitą, nematomų kalnų, kraštą. Kad ir kokie gigantiški jie būtų, jie turėjo didelę ydą ir negalėjo matyti kur jie vaikščiojo. Jų judėjimas galėjo sukelti didelį triukšmą, bet tik triukšmą ... Kalnų gigantų garsai džiugina dykumose ir neišvengiamai baigiasi g

 

leidimas prarasti.
Vienas iš jų, kurio vardas buvo Brãuos, trupintuvas nusprendė užkariauti vėjų žemę.

"Šios mažos būtybės yra niekas, nepaisant jų gausybės, mano jėgos privers jas žengti žingsnį. Jie yra tie, kurie bus mano vergai ir vežs mane", - vieną dieną sakė jis sau.
Taigi jis paliko nematomus kalnus ir su dideliu triukšmu priartėjo prie geltonųjų nykštukų sienos.

Mes matėme jį atvykstantį iš tolo, be to, Brãuos niekas neišgąsdino. Tiesiog fanavo smalsumo smėlio smalsumas.

Kita vertus, nustebęs niekur nepamatęs, jis domėjosi, kur praėjo garsūs žmonės, kurių galimybės visur save gabenti veide.

Taigi ... lėtai jis judėjo negražiai dėl savo antsvorio, šis įsipareigojo kirsti sieną.


Būtent šiuo metu jis suprato savo klaidą.
Netrukus jis žengė koją šioje šalyje, nei tikri audrai priminė tikrovę.

„Bet jis sukurtas“ išgirdo vyras, negalėdamas atskirti, iš kur kilo balsas.

"Kas yra ta magija, pasak visų dievų?" Nustebino kepėjas.

-kur slepia tave krūva nykštukų!

-bet ji ten sukurta! Atkartojo klastą.
„Jis kvailas ten, kur aklas“ - pakartojo vieną iš jų.

-Ką tu žinai, koks tavo vardas?
Jūs turite paklusti savo naujajam šeimininkui!

- nežinau, atsakė nykštukas.
Aš esu Corobadios.

-Tu privalai man paklusti! Kur tavo viršininkas? Jis privalo man paklusti! Kur yra visi tavo broliai, jie privalo man paklusti! Jūs turite mane nešti oru, aš noriu skristi!

-bet ji ten sukurta! Visi nykštukai ėmėsi širdies.
„Mano viršininkas yra Corobadiosas“ silpnai išgirdo milžiną.

-Ha, tu bent du!
Paskambink visiems savo broliams ir duok man kiekvienam jų vardą!

-Na, tada sakyk, mano draugai, čia yra tas, kuris nieko nesupranta, kur tada gerai, jis tai daro tyčia. Jis turi būti milžiniškas melagis ar tik mažas svajotojas!
Visur sklandė nesuskaičiuojamas juokas.

-Aš esu didžiausias iš visų padarų, jūs kentėsite mano pyktį iki paskutiniojo, jei nepaklusite mano grandioziniam žmogui!

Milžinas tvirtai pažengė į priekį ir pagaliau uždėjo pirmąjį svorį vėjų žemėje.
Staiga jis suprato, kad ką tik pametė koją. Po juo nebuvo nieko, kas galėtų jį palaikyti.

Niekas nežino, kiek ilgai krito, orai, atsižvelgiant į regioną, nebuvo vienodi.
Pabaisus ir pūkuotas žemės paviršiaus lygyje, kur nuskendo, pamatė kalvas, tada kalnus ir nykštukų pilis.

„Tai nėra įtikėtinas dalykas“, - sušuko jis didžiuliu kaukimu, kuris iškėlė milijonus mikroskopinių geltonų dalykų.
Tada milžinas dingo geltonuojančioje minioje, kuri tada ją apėmė ...

Vėjo žemėje pasirodė nauja kalva. Maža kalva. Iš milžiniško kepėjo Corobadios žemėje nebuvo likę nė vieno prisiminimo.







Nb: „brãuo“ yra galų kalbos žodis, iki šių dienų suprantamas kaip „braillo“ patoise, „le brailleur“ prancūzų kalba.



Briganija /


Briganija

Šiandien ji vis dar žinoma kaip Brigitte, gera fėja. Brigas sudarė galų užkampiai, fortai, dažniausiai statomi ant kalvų.

Taigi Briganija yra teritorinės pažangos ir sienų gynimo deivė. Šie fortai buvo naudojami keliautojams, norintiems apsigyventi geroje pastogėje prie galų genčių sienų. Ji yra aušros ir civilizacijos deivė, sauganti nuo savo sienų jėgos. Neabejotinai ir gynybinis karys.

Įtraukta į vandenų kultą, Briganiją galima sakyti kaip rytinės rasos deivę.

Camulos.
Kamulos karalystė, nepasiekiamų aukštumų dievas. Būtent šioje šalyje, galbūt Segusiavese, ramybėje augo specialus dieviškas medis, jis buvo vadinamas „Melatia“ medžiu, kuris gydo žaizdas. Būtent per tai minėtas dievas buvo įsikūnijęs kalnuose, pasirodžius zomšinei, pavadinimu „Camos“. Jis buvo judrumo karalius ir apie jo kalną buvo sakoma, kad tai buvo vikrumo šalis.
Vieną dieną lokys, pravarde „Artorix“, gana protingas, bet ne visiems skirtas, nusprendė užkariauti Camulos karalystę. Jis ilgą laiką vaikščiojo stačiais šlaitais ir, gavęs spąstus, galų gale įgijo jėgų šiame kalne, kur jam pavyko nenukrypti.
Jis priėjo prie medžio papėdės ir suprato, kad nėra laimikio, kuris leistų jam užkopti į kalno viršūnę.
Bagažinė buvo lygi, akmeninė žievė slydo kiekvienu bandymu, trokštami kūgiai virš jo paskleidė taupančias spalvas. Jis ilgai laukė milžino papėdėje, tačiau erškėčiai krito rudenį, brangakmeniai išliko tvirtai įtvirtinti dieviškose venose. Jis vėl laukė, bet nepakito ir nepaprastai tvirta mediena. Galiausiai zomša, kuris praėjo pro šalį, stipriai čiupdamas nagus, davė sveikatos vaisius. Šis mažas akmuo buvo trokštamo miklumo akmuo. Tada aptariamas lokys pasidarė toks judrus dvasia, kad jam buvo suteiktas comaterecos slapyvardis - tas, kuriam būdinga judri dvasia.






Nb: „camiorica“, „camuloriga“, „camulorix“ ir „Cam

 

išeina "iš tos pačios šeimos, kuri su šaknimi" Camo "nurodo miklumą. Akmuo, esantis aukštųjų Alpių akmeninėse venose, oranžinis arba rudas, rudas kvarcas.
Meška visada buvo pagrindinis „Gallic“ pasakų veikėjas. Jis gali skirtis ir virsti kitomis rūšimis.

Catamantaloedis.
Romėnams įsiveržus į Galą, jie pasinaudojo išdavyste daugiau nei drąsa. Jiems pavyko susivilioti genčių vadus vienas prieš kitą pažadėdami jiems ateities taiką ir komercinę sėkmę. Tada jie nužudė trečdalį gyventojų, o likusius sumažino iki vergijos. Tai tiesa.

Vis dėlto buvo lyderių, kurie aršiai priešinosi manipuliatoriams iš Romos. Vienas iš jų buvo pramintas burtininkų karaliumi Catamantaloedis. Jis buvo Séquane'o monarchas, aistringai kalbėjęs su savo žmonėmis, kurie visi įnirtingai klausėsi jo diatribų. Jis pridarė savo priešams daug nemalonumų ir taip pateko į Gallio istoriją. Mes šį žmogų pavadinome „tuo, kuriam priklauso šimtas aistros kelių“, tai buvo jo magija. Jo žodžių dėka jis surinko daugybę genčių, kurios kartu su juo įėjo į areną. Jo kaimynai Eduanas, be abejo, išdavė jį, bijodamas jo galios prieš žmones. Monoteizmas privertė juos prisivilioti kitas gentis.
Taigi Catamantaloedis buvo amžinai prisimenamas kaip karalius, kuris skleidė savo puoselėjimą, magas, nusipelnęs patekti į galų mitologiją.



Nb: visa tai atrodo tikėtina. Primo kalba leidžia rasti gilią Catamantaloedis slapyvardžio reikšmę. Labai naudinga jį pažinti.
Cituoju,
„Ca“ arba „Ka“: vietos dėsnis.
„Ta“: leidimus duodantis pareigūnas.
„Ma“: susigiminiavimas, susitaikymas.
„An“: iš Anos, žanras.
„Lo“: nurodo kažką dvasingo.
„Édis“: iš aistrų pasaulio.

„Mantalo“: maršrutų grupė,
„Cata“: susitikimas, ratas.
„Manto“: minties žodis, pasakytas žodis.
„Talos“: žvalgai.

Taigi aš verčiu: tas, kuris surenka žvalgus. Tai primo kalba, pagrindinė kalba, palaikanti galų kalbą.

Ši „Catamantaloedis“ pravardė neabejotinai žymi druidą, nes atrodo, kad pastaroji turėjo labai spalvingus vardus. Tai paaiškina, kodėl mes neturime paprastų vardų, žyminčių to meto druidus.

Cingeti.
Buvo didvyrių, tarp jų buvo tokių, kurie visada eidavo priešais kitus karius, vadovaudami likusiai kariuomenei po jų. Būtent juos mes pravardžiavome Cingeti dėl šalmo, su kiekvienos šventyklos dviem sparnais.
Jis buvo vadinamas „vanago buveine“, visos kovos prasidėjo su šiais vyrais ir moterimis. Jų reputacija buvo nusistovėjusi ir sparnuotas šalmas pažadėjo daug priešų tiems, kurie priešingai.
Buvo generolas, vadinamas „Ségos“, kuris daug kartų išsiskyrė. Jis visada puolė pirmiausia, priversdamas žavisi savo jėgomis. Jo rankos smūgiai, „Tanaris“ griaustiniai, privertė priešą drebėti.



Nb: Iš tiesų atrodo, kad sparnuotų šalmų dėvėtojai praėjo priešais juos treniruodamiesi. „Cingeti“ terminas taip pat man atrodo teisingas, norint apibūdinti garsųjį šalmą.

Cuculãtos.
Žinoma, kai kurie susirgo ir iš ten druidai rūpinosi Belenos malonėmis. Tačiau kambaryje, kuriame Druidas vedė pareigas, buvo kažkas kitas, tai buvo Cuculãtos, požemio princas.
Buvo sakoma, kad jis visada buvo nepaisant to, kad jis buvo nematomas, jis buvo vaizduojamas kaip vaikas su gobtuvu, kuris negalėjo amžiaus, jo raumenys buvo tokie pat sunkūs kaip ąžuolo. Taip pat buvo sakoma, kad jis yra kovotojas, todėl ligoniai tai ragina, kad greičiau išgytų.
Raudonasis princas buvo didvyris tarp galų, bet ir laukinis. Mes matėme, kaip kai kurie pacientai visur šokinėja po jo praėjimą, tarsi žmonės būtų paimami iš juokingo gyvūno. Cuculãtos garsėjo visame Gaulyje dėl savo gerų pareigų, jis dažnai lydėjo Bélenos kelionėse.



Nb: iš tiesų, Cuculãtos yra gydymo dieviškumas, ypač fizinis gyvuliškumas, tai yra, kad jis sąlygojo atleidimą paspartindamas išgydymą stebuklu, atrodo, kad raudonasis princas turi ką pamatyti su žieve, kur vaistinis augalas po užaugimo, labai gaivinantis kraują.
Dagda
Dagda buvo jaunas žmogus, nusprendęs keliauti mokytis pasaulio kelių. Jis buvo ir jūrininkas ekspertas, ir geras žvejys.
Kartą, žvejojant, į savo tinklus pagavo didelę žuvį - milžinišką lašišą, kuri valtį atvedė į debesies salas virš žinomų to meto srovių.
Korpusas lūžo ant kranto uolų ir Dagda buvo iškritusi į vandenį. Jis manė, kad miršta, kai uimpi undinė pakvietė jį į savo dainą. Žmogus sunkiai ir ilgai plaukė, pagyvino, kad jis turi naujos energijos. Paplūdimyje jo laukė jauna moteris.

"Kas tu esi?" - paklausė sudužusio vyro.
„Aš esu Ana ir tu atvykai į mano salą“, - atsakė drąsiai atrodantis vaizdas.

Dagda nustebo sužinojęs, kad jį supantys vandenys savyje nešiojo šilumą, kurios jis niekuomet nebuvo jautęs jūroje, ribojančioje su jo kilmės kaimu.
„Aš esu toli nuo namų ir negaliu grįžti atgal

 

mediena, kuri leis man pastatyti kitą laivą "
Susižavėk.
„Jūs atvykote iš kitos savo jūros pusės, o čia mediena yra nedaug, išskyrus keletą šaknų“, - išmokė ji.
"Tavo nesitiki, nes per ilgai dreifuoji. Galite gyventi čia. Anos žmonės sveikina, kad pamatysite", - dar kartą sakė ji.
"Prakeiktas likimas!" Pesta le Dagda.
"Nesakyk audros mano karalystėje. Likimas yra likimo tėvas. Prisimink tave", - mįslingai dainavo sirena.

Taigi žvejas galėjo pastatyti tik mažą valtį ir niekada neišėjo iš salos paslėptas debesyse.
Jis ilgai nesigailėjo, nes šio krašto viduryje lašiša tekėjo upeliais, norėdama dėti kiaušinius, paskui leido pagauti gale, kad pamaitintų gentis.
Naujokas sugavo didelę žuvį rankoje ir ji įgavo blizgantį atspalvį, likusį ant odos.
Taigi Dagda maitina visus karalystės vaikus. Jis įsimylėjo deivę Aną ir jie susilaukė dukters, vadinamos „Étunia“, kuri reiškia „tas, kuris grąžina šviesą“.



Viduryje savo naujos žemės jūros paukštis atnešė didelę sėklą, kuri lengvai užaugo karštame klimate, kuris karaliavo vietoje. Netrukus milžiniškas medis priglaudė suvienytą Anos gentį.
Medis, kurio niekas niekada nebuvo nukirstas.

Nb: iš „dagos“, „Dagodevos“ ... ir tt ... reikšmių aiškinimo galų tekstuose sakyčiau, kad Dagda turi ryšį su sidabrinės žuvies forma - kardu ar durklu. Tai grynai macho pojūtis (o tai manęs nestebina, atsižvelgiant į laiką), nes jis taip pat vartojamas „varpos“ ir parêtre (tėvo) prasme.
Mes ir toliau lyginsime ją su tokia žuvimi, kokia yra jos Galilėjos alter-ego Daganas.


Druidai jį vadina „geru dievu“, bet verčiau „gimimo dievu“ arba „vyrišku dievu“.
Gallio kalavijų forma žymi Dagdą, vyro lytis - peiliuku.

Daeserte.
Taip pat buvo įsitikinimų dėl atsiradusių vietų ir prisiminimų, kad ežere gyveno ieškotojas Daeserte. Tai taip pat buvo vadinama: dievų ranka. Buvo draudžiama ateiti ir žvejoti į kai kuriuos šventus ežerus, jei atsitiktinai į šias vietas eidavote kaip profanai, vaiduoklio ranka griebė už kojos ir bandė treniruotis vandenyje. Daeserte buvo narsus visų, kurie vykdė šventvagystę, žudikas. Aplink šventus miškus, kuriuos jis įkūnijo užburiančių bombų krūmuose, jis sukėlė piktybiškumą, bet apsaugojo gerus žmones, kuriuos jie sakė. Per religines iniciacijas reikėjo apeiti dievų ranką. Tik atlikę testą buvote pripažintas galiojančiu, nes Daeserte, geras, kur blogas, kartais būdavo stebuklingas magijos meistras.



Nb: Taip pat yra ryšys su įprastais papročiais, žvejyba, norų suteikimo faktu. Jis yra pagrindinis dievas

dar vadinamas „Baeserti“. Matyt, jis yra vyriška dievybė, bet galbūt ne, iš tikrųjų atrodo, kad jis gali patekti į žmones, kad jiems vadovautų. Tai taip pat sargybinis šuo, kuriame saugomas gyvūnas. Jis taip pat yra dievobaimingas ... tuo atžvilgiu, kad jis tarnauja kaip pasiteisinimas.

Dahusas.
Mes nežinome, kada jis gimė, bet mes žinome, kur auštant ir rytingai sutemus. Jis buvo vadinamas Dahus the Grey, netikslumo, įspūdžio ir instinkto dievu. Jis atsirado iš aistrų pasaulio iš apačios. Jis buvo ne tik karalius, bet ir nusikaltėlis, naikintojas, nes kartais veda į bedugnę, bet kartais priešingai - geranorišką sėkmės kūrėją. Jo valia buvo slapta, neišskiriama, dėl ko jis tapo religingu kunigaikščiu.
Kai nežinojome, ką daryti, paskambinome jam, kad apšviestume viduje esančius žmones. Tai buvo prieglauda nesuprantamose situacijose, kurias jis sukėlė pats. Tačiau dabar Dahusas kartais buvo ir klaidingas dievas, nes niekas iš jo neturėjo apčiuopiamos tikrovės. Jis buvo tamsus, paslėptas, vežimas, kuris neina tiesiai, valia, kuri turi likti paslaptyje, kai siekia savo tikslų, visiškai netiesioginė. Geras ir blogas dievai, nes būtent tai jis ir atstovavo: geras ir blogas.


Aiduos

Tai priklauso žemiau esančiam pasauliui, Aidubno.
„Aiduos“ vaizduojamas legendiniame, sėdinčiame kryžiuočių galų stiliumi, gyvenančiame po žeme ar veikiau po medžiais ir turinčiame skydą. UIDIO reiškia „Gallic“: „piktoji ugnis“ (religinė aistra, obskuranistas), senoji legenda kalba apie sidabrinį skydą.
Tai buvo Eduenso dievas, kuris kovojo su Arvernais kartu su romėnais ir vėliau Romoje įgijo „miesto laisvę“ (kalbėti).
(galbūt ten radę naują religiją).

Aiduosas turi atitikmenį Graikijoje, Adès, tamsųjį pragaro dievą.
Dusios gallų kalboje reiškia: demonus

Gallinėje kosmologijoje Donnas albijose apibūdina dvasingumą, Donnotarvosas yra gyvūnas, kuris nurodo didybę bitu, o Aiduos - kūno praradimą. Trys plokštumos, dvasinis-sielos kūnas.


Tai yra pogrindžio dievas Aidubno, kuris atstovauja vidutinio pasaulio „Bitu“ idėjų pusiausvyrai prieš aukščiau esantį pasaulį „Albios“. Vidurinis pasaulis yra lygus galų teritorijoms žemėje, kurios yra padalintos

 

buvo gėris ir blogis.


Nb: jis taip pat vadinamas Aïduos, graikai jį daro Adais, tai yra netikslumo, aklų aistrų dieviškumas, kuris taip pat gali tapti destruktyvus ar naudingas ir tarp galų. Tai takų lėtumo dieviškumas.

Damona.
Onoava danguje, iš apačios buvo Sirona aistringame pasaulyje. Žemėje ji buvo Damona, Doe, nes vidutiniame pasaulyje dievai niekada nėra įkūnijami žmogaus pavidalu. Gimus Lugui, žemėje pasirodė jaunas našlaičių elnias, Adamosas, kai danguje gimė Donnatas, žemėje pasirodė jaunas veršelis, kuris taip pat liko našlaičiu. Ir buvo ir kitų gyvūnų, kurie įkūnijo dievus žemėje. Moritasgus, Albius ir Borvos.
Kai balandė pamatė, kad vienas iš šių dieviškųjų vaikų pasirodo šventojo valymo metu, ji negalėjo padėti pasirūpinti motina. Tokiu būdu išaugo visi žemės dievai, švelniai žiūrėdami į Damonos žvilgsnį, moterišką gerumą.


Nb: Aš patvirtinu, kad Damona iš tiesų yra žemiška gerumo ir švelnumo deivė - du nektarai, kurie maitina ir augina vaikus iš laimės. Taigi tai nėra karvės oda, kaip rodo sanskrito terminija. Tai kyla ne iš indoeuropiečių srovės. Graikų mitologijoje ji vadinama Amalthea, ožka tarp jų.

Damonai viskas gerai.

Divic.
Lugės ranka.

Tarp visų tų, kurie gimė per tam tikrą laiką, buvo vyras ir daugelis jį paėmė už pusę buvimo praeityje. Daugumai nerūpėjo, buvo ir tam, kad jį priekabiautų. Pastarųjų buvo labai mažai, manantą buvo baisu pamatyti. Atrodė, kad prakeikimas sekė jį visur, kur jis klaidžiojo, ir vis dėlto aptariamas veikėjas turėjo gerą širdį, per daug gerą širdį, galima sakyti.
Tiesa ta, kad jis gimė tuo metu, kuris nebuvo jo, tiesa, šis nė iš tolo nepriminė savo praeities.
Jis buvo vadinamas Divicu, tai buvo pravardė, nes nuo gimimo jo niekas nenorėjo pavadinti.
Divic reiškia „degančią ranką“, šviesą, naikinančią dusios.

Asmuo buvo skurdus, Divic buvo labai baisu. Apie jį buvo sakoma, kad kiekviename žingsnyje jis pamiršo savo ateitį. Vieninteliai žmonės, kurie į jį kreipėsi su šypsena, buvo nelaimingi žmonės. Jie labai gerai žinojo, kad dienomis, kai jis ten buvo, jie neturės daug darbo. Vakare jie vaišinosi daugiau, nei buvo įmanoma padaryti.

Kitiems istorijos sekėsi gerai.

"Šį rytą pamačiau Divicą, pasaulis apsivers aukštyn kojomis!"

"Po velnių, net
blusos to nenori. Kitas sezonas bus geras! "

"Tamsiuose keliuose siautėjusi gauja turėjo tam tikrų problemų. Sakoma, kad jie pavogė duonos gabalą iš" Divic "! Ne vienas pabėgo".

Kunigaikščiai neišdrįso ištarti jo vardo.

"Prakeiktas karalius atvyko šį rytą. Jis negali likti su mumis! Kokia nelaimė, kareiviai nedrįsta prie jo artėti. Kokia nelaimė. Jie sako, kad už jo žydi medžiai".

Jį sutikusios moterys jį įsimylėjo ir galėjo prie jo prisiartinti.

"Šis žmogus yra labai gražus. Bet kaip sunku, su juo šalia mūsų. Mes ilgai tylėtume", - sakė jie.

Taigi nagrinėjamas vyras ieškojo savo kelio tarp mitų, kurie nenuilstamai sklandė.

„Palikite jį ramybėje, mes nenorime jokių problemų!“, - baigėme sakyti.

Kažkas vieną dieną paklausė senojo Druido. Šalavijas jau buvo girdėjęs apie keliautoją.

Jis sakė, kad aptariamas veikėjas atėjo į kito pasaulio duris, tačiau neišdrįso jo peržengti. Būtent nuo šios akimirkos jis nešioja sidabrinę ranką. Druidas taip pat sakė, kad tas, kas davė „Divic“ to, ką turėjo daugiau, gavo tą patį dalyką, padaugintą iš dešimties ... bet tas, kuris jį pavogė, negrįžtamai prarado viską, ką turėjo per trumpą laiką.
Juokinga tiesos istorija.







Nb: Primenu, kad „Dusios“ yra praeities vaiduokliai.

"Divic", taip pat vadinamas "Dïuic", reiškia "dieviškąjį" "dosnumo" prasme visomis šio žodžio prasmėmis. Ne „kerštas“.

Donnas.

EID


Kernunos žavėjosi Nemetonijos pasauliu, Lugas apšvietė Etunijos dienas.
Ir Adamosas buvo lengvai transportuojamas kiekvieną kartą, kai jis eidavo vienu iš Iviso kelių.
Tačiau Donnas nesuprato, nes jo pasaulyje, antroje žvaigždžių vainiko dalyje, niekas nejudėjo.
Tada jo antžeminis pamušalas - Donnotarvosas - kilnus bulius su metafizinėmis vizijomis suprato, kad jo, kaip amžinųjų idėjų sergėtojo, pozicija kelia pavojų. Danguje Kernunosas tai pakeitė, keisdamas pozicijas - žvaigždė, kur žvaigždžių grupė įkvėpė jį gilių minčių, bet kita privertė jį tai pamiršti, įkvėpdama kitą.
Lugosui tai buvo Étunia, kuris jam pasirodė plačioje dienos šviesoje, tada diena iš dienos keisdavo aprangą, įkvėpdamas jį tūkstančiui skirtingų dalykų, vis didėjančią, pilną, mažėjančią, jo apranga visada keisdavosi. Ir greitai, net jo nebuvimas įkvėpė jį kitais jausmais, štai kaip jo širdį užpildo tūkstančiai vaivorykštės spalvų.
Žemėje rezultatas buvo iki Adamos eskados. Kiekvieną kartą einant vienu iš ivis kelių, gimė nauja būtybė, būtent iš jo atsirado visos gyvos būtybės, turinčios kūnus žemėje.
Netrukus buvo minia

 

skirtingų būtybių, kurios neįsigijo Etunijos soduose, ir netrukus, įsiveržusios į visas kultūras, nusiaubusios dalį jų, jas maitino.
Blogiau, kad jie pradėjo kovoti tarpusavyje, per mėnulio nebuvimą pikčiausi valgydavo kitus ...

Dvoricos.
Karalių kraujas.

Viršininkai buvo lyginami su didingais medžiais, kaip jų sausumos dieviškumo pratęsimu.
Tada jų kraujas tapo dievų, pilnų žinių, krauju. Didieji ąžuolai per amžius priešinosi jų tvirtumui, būtent ten stovėjo Dvorico, temperamentų dievas. Jos esmė šventosios žievės apatinę dalį dengė rausvu atspalviu, o ne kylančiu šešėlyje, saugomu grubiu charakteriu. Dvoricosas mokė druidus žinias apie medį per savo kraujo temperamentą. Šviesios nimfos, vadinamos „Dervones“, padėjo jam kiekviename savo medžiagų sluoksnyje, kur šios merginos demonstravo savo lakias spalvas, tas pačias raudonas, kaip ir jų tėvo kraujas, buvo raudonas jaspio akmuo, vadinamas „Devia“, kuris giria dvasias su atsidavimu. Ši nefrito akis buvo humoro, magijos, paslėptos visose pasaulio būtybėse, akmuo. Kraujo akmuo, kuris užliejo jausmus. Žinios, kurias Dvoricosas davė žmonėms, neturėjo būti atskleistos visiems ir tarp šio dievo pasekėjų karaliavo didžiulė paslaptis.



Nb: Dvoricosas taip pat turėjo vardą „Dervoricos“, ąžuolo atsidavimo karalius, tvirtumą ir tvirtumą, gerą savijautą saugančių personažų karalius.
Atrodo, kad jis pravardžiuojamas „trečiuoju karaliumi“, atsižvelgiant į tris pasaulius.

Eberri.
Eberris buvo didžiųjų bandų dievas kiekvienai profesijai. Jis buvo turtų ir pertekliaus dievas, pravarde „burbuliuojantis šaltinis“, kur „krūmas“, turtuolis. Visame Gaulyje buvo įsteigta galvijų rinka, o visi šių laikų žirgų prekeiviai nešiojo raudoną galvos apdangalą, primenantį beretę. Tai buvo viena iš skiriamųjų spalvų
kuris subūrė prekybininkus, kur kiti simboliai reprezentavo kitas profesijas kitur. Eberri buvo sunkus darbuotojas, aistringas savo profesijai, kuris visus metus rengė savo vakarėlius.


Nb: žodis „beretė“ prancūzų kalba yra kilęs iš galilų kalbos „Biro“, reiškiančio dėvėti įtemptą antklodę, žr. „Eburro“. Raudona baskų beretės spalva kilusi iš ten, ji sena. Panašu, kad ta pati spalva buvo rezervuota tam tikroms dieviškoms šakoms, mes ją radome Cuculãtos mieste.

Elhe.
Elhe buvo labai gerai žinoma deivė, buvo sakoma, kad ji žiemą grįžo gyventi į kalnus, kad padengtų savo odos švelnumu. Jos vandens elementas buvo sniegas, šilkinė moters odos išvaizda. Ji gimė aukščiau esančiame pasaulyje, o paukščiai iš jos gavo savo sparnų vardą, deivė jiems taip pat suteikė savo plunksnų šilkiniškumą. Jo augalas buvo didelis mumija, mes jį atpažinome dėl minkšto lapų prisilietimo. Ji turėjo ežerą, nes buvo ežerų ponia, šiose ramiose ir ramiose vietose. Tam tikri keliai priklausė jam, vadinamą „lengviausiais keliais“, kurie buvo be jokių spąstų. Tai taip pat davė savo vardą Alésia saldus, tylus miestas.



Nb: Aš patvirtinu, kad Elė buvo grakščių ir smulkių pranašumų, odos dievybės, deivė. 100%

Epona.

Marcosas, savo sparnų dėka tapęs demi dievu, skrido audringo Tanario valymo metu ir aštuntą mėnesį nusileido balto kliringo viduryje ir buvo apšviestas saulės.
Taurusis jautis šią karalystę priskyrė jo laukiančiam vienaragiui, atpažįstamam po jo vienu ragu.
Su rago smūgiu pastarasis iškasė skylę, kur vėjo raitelis palaidojo nuovargį, tada užmigdavo nakčiai, anksčiau užimtoje vietoje augo naujas medis.
Kitą rytą raitelis įgavo kentauro pavidalą.

Jaunystės medis greitai davė vaisių, vaisiai, kurie atrodė kaip dideli, lygūs, blizgantys rutuliai.
Du iš jų krito ant žemės, vienas naktį, kitas dieną.

Pirmasis iškasė gilią skylę ir iš šio tunelio išdygo naktinis padaras Moritasgusas, badgerio dievas, ugdęs užmarštį. Pamatęs, kas yra aplinkui, jis grįžo į savo deną kuo greičiau.

Antrasis vaisius nenuskendo tiek, kad buvo lengvas kaip oras, ir tai buvo purvas, lega, kuris apėmė jį pats. Protėvių dvasioje apimtas mažas išsipūtęs dienos šviesa ėmė šypsotis. Tai buvo Boruosas, keramikos ir suvenyrų dievas. Vėliau jis pagamino daugybę puodų, indų ir vazų, kad pasveikintų naujus vaisius, kurie nukris nuo medžio.
Épona buvo grynas vienaragis, motina, atsakinga už gimdymą, mokymąsi ir besišypsančią ateitį. Visi vėjo motociklininkai, sekę Marcoso keliu, juo pagarbiai žavėjosi.

Rašyme.

Epona

Tai deivės Etunijos atvaizdavimas pasaulio terpėje, Lugės žmona.

Epo reiškia padengti, Epona, inkubatorių.
Ši rasta eilutė neabejotinai priklauso Eponijos kultui: „Mano dukra, paimk mano verpstės sūkurį“.
Matricinis moterų vaidmuo galų visuomenėje perduodamas iš motinos dukrai, jos yra futu audėjos

 

re.

Epona yra deivė, kuriai atstovauja moteris, pasiimanti arklį, palaikanti mažą mergaitę ar prieš paauglę auginančią mergaitę, ji taip pat turi krepšį, kuriame yra vaisių. Epona reiškia: tas, kuris dengia, genties sūrių vaisių gynėjas.

Manau, kad ši mūsų protėvių garbinta deivė yra prinokusių ir sveikų vaisių deivė. Jauna moteris, atstovaujanti tai, kas pereina nuo vaiko statuso prie moters statuso, nešama jos keltuvo, virš kitų. Ši mergina taip pat yra grynos mergelės atvaizdas, tai yra vaizdavimas to, kas nėra iškrypusi.

Ateities nešėjas, turintis ryšių su Atėnė, Dzeuso ir apskritai meno gynėjas. Todėl ji yra deivė, užtikrinanti gerą ateitį, mažiausiai moterų auklėjimo ir motinos atstovavimo dievybę. Ar Epona yra ateities meistras?



Arkliai turėjo didelę reikšmę galui, Epona taip pat yra ateities žirgų deivė.
Epona, inkubatorius abstrakčia sodinukų kalba reiškia: „tas, kuris suteikia šilumos“.
Tai reiškia, kad arklių ir šventų vaisių deivė yra deivė, kuri suteikia paguodos, stiprybės tęsti.
Žaliosios deivės būdai.


Erda.
Kiekvieno dalyko gilumas dažnai priklauso nuo kūrybos ar atminties. Kad galėtumėte įvertinti tolimiausius elementus, turite žinoti, kaip ieškoti už jų arba žinoti, kaip atsitraukti. Erda buvo dangaus ir vandens, gilumos, dievybė. Žvaigždėse užrašytas erelis buvo skirtas jam. Ši gilaus regėjimo deivė turėjo įprotį šokiruoti žmones, kad kviestų juos įsakymą. Iš jo seniausios atminties, kurioje jie buvo užrašyti, jo karalystės gylis atitinka tik mirusiųjų karalystės gylį. Juodasis erelis vaizdavo ją žemėje, ten vėl atsirado regėjimas, šokiruojantis supratimas, ko negalima atsitraukti. Ji buvo jūros gelmių gelmių, kritulių deivė, ji taip pat buvo deivė, kuri perduodavo gyvenimą po mirties. Kitame lygmenyje neabejotinai tai buvo tas, kuris dar vadinamas Morgana.



Nb: iš „Are“: aplinkinė vizija, „eda“: proto paslaptis. Ji dažnai siejama su Ordosu: plaktukas, kuris išreiškia šoką, be abejo, dieviškąją įkvepiančią viziją, kur atkelia į gilų pasaulį, be abejo, tai taip pat viena iš trijų, valdančių mirusiųjų karalystę, juodojo erelio. . Taip pat vadinama: Aereda.
Akių gylio deivė, tai yra tiesos dieviškumas.

Erge.
Kai kurie kalnai įgauna amžinybės formas. Tai buvo deivės Ergé, kuri jiems davė vardą, kalnai. Jo medis buvo tapimo ir įsitraukimo medis. Iš viršaus ji buvo deivė. Būtent ji vadovavo laimėjimams ir tuo, kad turėjo asmeninį ryšį su kiekviena asmenybe. Buvo sakoma, kad jo veiksmai buvo riboti ir neriboti, vykdytojo.
Mes tai matėme formuojant gyvatvores, žiotis ir vagas. Kiekvieno ateitis priklausė nuo Ergé, kuris buvo galų motina. Ji nurodinėjo, paruošė darbą ir davė kursus, kuriuos reikia tęsti. Ji buvo viena iš deivių, kurios veda herojus į savo tikslus. Ji organizavo ekspansijas tiek, kiek jos tarybų vykdytos karo kampanijos. Gynybinis ir atakuojantis Ergé kalnų nimfa buvo stulbinantis, ji nuo nieko neatsiliko, būtent ji ir nustatė savo teritorines ribas. Tai sukūrė tai, kas turėjo būti padaryta per amžius, taip pat ir kultūrinės amžinybės dievybė.


Nb: ir taip, Ergé buvo organizmo deivė, minčių organizatorius ar labai gerai organizuotas klientas. Be to, akivaizdu, kad ši prancūziškų žodžių šeima apibūdina darbo organizavimą, idėjas, kur kova priklauso jam.
„Érigo“ galų kalbų primo kalboje reiškia ribotumą ir beribiškumą, būtent čia kažkas turi tapti.
Iš „Eri“, perimetro ir „Go“ veiklos.

Erimos.
Érimosas buvo pusdievis, laumės ir Adamos sūnus. Nuo pat gimimo mes supratome, kad jis nuolat žvelgia į dangų ir kad jo kojos niekada neliečia žemės, neišlėkdamas.
Jis visur vaikščiojo, niekada nekreipdamas dėmesio į tai, kur eina, o mama visada turėjo jį prižiūrėti.
Ši motinos priedanga neleido jam būti neatsiejama vienos ar kitos grupės dalimi. Jis toliau klaidžiojo, nerūpestingai, nosis ore, žavėdamasis spalvotomis lemputėmis. Vieną dieną jis sutiko Eridobno, juodąjį erelią, taip pat patelę. Pastaroji jį nuvedė į dangų, kad naktį parodytų jam oro ir dvasios grynumą. Erimos paprašė dieviškojo erelio niekada daugiau jo nenuleisti ant žemės, nes tai nebuvo jo vieta, jis nesuprato vidurio pasaulio, žmonių krašto. Erelis akimirksniu pavertė jį oru, vandeniu ir šviesa, Érimosas projektavo save kaip Erasinos. O „Erasinos“ buvo maža vaivorykštė, kurią visi galėjo pamatyti iš keturių vidurio pasaulio kampelių, šį kartą Erimos dienos metu padėjo dvi kojas ant žemės. Nuo to laiko nekaltieji gyveno grynų širdžių karalystėje. Tie, kurie, kad ir kokie šviesūs jie bebūtų, yra nepajėgūs

 

tvirtumas, niekad negalėdamas paslėpti nuo juos persekiojančio blogio, be jokio bailumo. Būtybės, kurios vis dėlto yra gerokai aukštesnės už bendrą partiją, nes vaizduotė nukreipia jų kelią. Jie yra tikri nekalti žmonės, kurie negali suvokti, ar blogis gyvena aplinkinį pasaulį, ar ne, nuolatos debesyse. Žmonės kartais pasiima juos dėl tinginystės, kai dažnai būna išmintingiausi.



Nb: „Érimos“ reiškia „Gryna širdis“, tai yra mūsų Gallijos Hermes.
Panašu, kad vaivorykštės galinis vardas iš tikrųjų yra „Erasinos“.

Etulilija.
Tarp šveicarų švelnūs kalnai apėmė plačias pievas, kuriose augo nedaug medžių.
Buvo iš viršaus deivė, vardu Etullilia. Jos simbolis buvo geltonas asterizmas, kurį buvo galima pamatyti iš tolo. Sakyta, kad tai vaisingumo akmuo šaltuose kalnuose. Jo vardas buvo „wius“, kalnų žvaigždė. Visur, kur mes matėme asterizmą, augalai augo laimingai, gausiai, o šveicarai gyveno ramybėje šiaudelių minkštumo viduryje. Galbūt ši deivė pavadino daugybę kalnų ganyklų genčių. Kur pievos buvo turtingos ir gausios. Yra gėlė, kuri sako, kad tu labiausiai primeni Etullilia personažą, kurį mes taip pat vadinome Etuwilia, yra edelweiss.
Tai reiškia „geltoną derlingos žemės asterizmą“.



Nb: mūsų protėviai pažinojo Kiniją, šis žodis „wius“ taip pat randamas ten, kur reiškia tą pačią prasmę: „wuche“, geltonasis asterizmas. Ilgai ieškojau šio akmens ir pagaliau radau, kuris mano simbolikai suteikia raidę „w“.
Etunija.
Darbas tęsėsi, niekas nešvaisto savo laiko, kai tai daro dėl kelių priežasčių.
Galiai susitvarkė patys, visi užsiėmę profesijomis, gyvenimas buvo patenkintas ištisų būtybių poreikiams. Būtybės, kurioms ši kūryba buvo suteikta, keistai lygino. Jie buvo sąžiningi ir sąmonė yra žinių dukra.
Šiauriškesniuose regionuose gentis buvo paskyrusi deivės kultą, kurio visi pavydėjo, Etunijos kultą, dar žinomą kaip Éduina ar net su jais: Areduina. Ši dabartinių Ardėnų giminė visų kalnų linkėjo, kad niekas nenukentėtų. Labai didelis nepaprastų kraštovaizdžių, kurie rudenį buvo padengti purpurine spalva, sudėtingumas. Be to, Étunia taip pat buvo vadinama „raudonąja deive“, mėlynuojančiu mėnuliu, kuris verčia gyvus augalus augti naktį. Laisvės sodai, kuriems niekas negalėjo kliudyti, nes jie buvo prolix savo susivėlusiomis formomis. Airijoje ji save vadino Eithne, Eden.
Būtent šiuose malonės kupinuose kraštovaizdžiuose gimė ypatinga tauta. Etunija buvo nuostabi deivė, visų menininkų motina. Sakoma, kad iš jo sąjungos su Lugusu gimė seniai laisvės vaikas, kurį bandė pagrobti juodasis monstras. Manau, kad atsimenu, kad jis vėliau buvo tas, kurio vardas buvo Merlinas, magas. Bet tai jau kita istorija, grįžkime prie šios deivės, kuri rudenį davė savo vardą, kurios spalvų ieškojo visi vyrai, tos, kuri švelniai uždegė jų širdis.


Etunija yra visatos menų sodo deivė.
(kur kūrybinių žemės sodų deivė)
Vaizdai labai atspindi pačią žaliosios deivės esmę.
Druidinė disciplina lavina minties meną lygiagrečiai su dvasia, kylančia iš motinos prigimties.

Deivė turi vardą: EDEN (pirmykštė deivė Etunija).

Jis yra vaisingas tik šviesos ir vandens dėka. Alfa ir Omega.
Mes visi esame jo vaikai.

Ji yra dabarties, vidurio, dienos ir nakties (tada ji yra Némétunia) Meistrė
(Žr. Senovės skulptūras).
„Gallic“ raiteliai dieną viduriniame pasaulyje garbino ją pavarde „Epona“, o naktį - „Nemetona“, o aukščiau esančiame pasaulyje tai yra Etunija.
Požeminiame pasaulyje tai neabejotinai yra Nantosuelta.
Jo pamatinė žvaigždė yra mėnulis.

Etunija yra laikoma nekalta, nes dvasią kuria deivė, todėl jos principas nėra susijęs su fiziniu kūnu. Todėl jame taip pat laikomasi Belissama principo.

Jos vyro herojus yra ne kas kitas, o garsiausias iš galų dievų. Vieni žmonės vadina „visų menų meistru“ ir „tautų užkariautoju“. Lug.
Etunija yra žodis, kuris tapo krikščionių Edenu. Tai yra žaliosios deivės vardas, dieninis Nemetonos atitikmuo, dievybė, gaunanti saulės šilumą, žaliųjų augalų deivė. Ji taip pat buvo pavadinta Eythne, kur Anna. ji yra pirmapradis dieviškumas, ir Lugos žmona, jis yra reinkarnuotas žemėje, kai Etunia vadina savo didvyriu.

Jūs atpažinsite tai pavadinimu Atėnė.
Ji yra ir meno gynėja
Tegul protingos minties deivė.

Ji yra dvasių šviesa, atgimimo šviesa, įkūnyta kartu su Gallio karaliene

FONIOS
Fonai.
Buvo paskirstyta tiek akmenų, kad tikrumo deivė nusprendė iškviesti milžiną iš apačios. Jo vardas buvo „Fonios“, sintezės agentas. Jo ranka buvo kieta, kad niekas negalėjo atsidaryti, jo oda buvo raudona ir raukšlėta. Jis gyveno ertmėse, kurios lėmė aistringą pasaulįlds žemiau. Uirona, dar žinoma kaip Urnia, visus kūrinio akmenis atidavė raudonajai sargybai, ir jis maloningai juos suvyniojo, o ilgus valcuodamas suminkštino kampus. Čia buvo ta princoji lobis ta spalvinga sankaupa. Visi rasti akmenys buvo sujungti, visos žmonijos spalvos tada sujungtos į vieną grupę. Jis buvo vadinamas šiuo naujuoju akmeniu: „Fani“, mišinių akmeniu. Protėviai ilgą laiką pasakojo savo istorijas apie vieną iš šių susitikimų, ši didžiulė įvairiaspalvių pudrų krūva tarnavo kaip orientyras. Jis buvo ieškomas nuožuliuose Brocéliande regiono urvuose. Juokinga sritis buvo tada, kai buvo daug minų.

Mes esame.
Visų pirma, prieš pirmąjį pasaulio rytą buvo tik viena juoda saulė,
Viduryje nakties garsiai žiojėjo gaidys, tai buvo galų gaidys, dievas Gara,
Dieviškas gyvūnas, iki šiol paslėptas naktį, ką tik sulaužė sėklą, atskyręs Visatą per pusę,
Jis suvalgė pirmąją dalį ir aušra pasistūmėjo į žemę, jo plunksnos spalvos buvo suteiktos,
Ryte vaivorykštė apgaubė kylančią saulę,
Dienos pabaigoje, tik viduryje nakties, jis suvalgė antrąją sėklos dalį, ir Visata užgeso,
Tačiau netrukus kaliakas vėl pradėjo dainuoti ir gimė kitas rytas.

Nb: dievas Gara sakė, kad dievo šauksmas gali būti tik tas, kuris įkūnija galų gaidį. Būtent jis pažadina pasaulį, tai yra pirmasis gyvenimo šauksmas.
Atkreipiu dėmesį, kad gailių drabužių spalvos gali kilti iš šio mito.

Gaidys „Caliaco“, greičiausiai, buvo tariamas „Galiaco“, „Galli-Iaco“.
O tai reiškia: Gallia dėsnis. Emblema buvo Gallio gaidys.

Deivės Garmangabi.
Buvo paprotys, gerai įsišaknijęs visose galų gentyse, jis prancūziškai buvo vadinamas „gari“: šauksmas.
Šis gyvenimo būdas buvo išreikštas visur. Gari apibrėžė narystę, norą, jiems buvo padarytos meilės dainos, dar vadinamos: garatas.
Įsitvirtino tikroji gyvojo verksmo kultūra.
Nėščios galilės moterys kviestų deives Garmangabi pagimdyti didelę gyvybės jėgą ir stumti Didįjį Gari nuo gimimo. Tai nutolęs nuo praeities, net ir šiandien naujagimis yra rėkiamas dėl geros sveikatos.
Šios Garmangabi deivės buvo pirmojo kvapo dievybės, išmintingų moterų pravardės: rėkėjos. Pirmojo žodžio aiškumas ir aiškumas numatė galų sėkmę.


Nb: 100%, gyvas verksmas iš tikrųjų buvo galų paprotys.
Jis randamas ir daugeliui kasdienio gyvenimo aktų. Noriu pasakyti, kad iš tikrųjų, žvelgiant į šių dienų prancūzų elgesį, galai beveik nepasikeitė. Jie garsiai gieda savo meilę, teisėtai naudojasi savo teisėmis, vis dar šaukia savo gyvenimo jėga, šiandien kaip vakar, kaip darė jų protėviai.
Žodis „verkti“ prancūzų kalba yra kilęs iš gėlų „gari“.

Gobenas.
Buvo laikas, kai žmonėms reikėjo grynumo pavyzdžio, o Adamosas jiems davė kūrinijos ir pavydo ugnį, tačiau gentims vis dar trūko civilizacijos, kad jas priskirtų.
Lugus paliks gryną Gobeną ir pasiųs jį į žemę.
Gobenas buvo ypatingas dievas, jis buvo tiesos ir tikslumo dievas tyrinėtojas ir šveitiklis. Jo reikalas buvo geležinis.
Jis taip pat buvo mineralų dievas, sakė, kad jis matė toli, ir jokie tiesos plotai jo neišvengė, kaip ir metaliniai sklypai.
Taigi „Gobenos“ dėka vyrai suklastojo stiprius, nenuoseklius įrankius ir gaminius išgrynino. Pirmasis buvo geležinė šakė, leidžianti gintis ir dirbti laukuose, antroji - plūgas, kuris grįžo į žemę, kad tai padarytų. pasirodė jo lobiai, trečioji buvo viršūnė, leidusi jam iškasti akmenį ir rasti tauriuosius metalus ten.
Gobenas turėjo meną atskleisti tikrus dalykus, jam buvo skirtos iš gryniausių metalų pagamintos statulos.



Nb: neteisėtai painiojamas su Ukuetiu. Buvęs kalvis Gobenas sako, kad Gabenos yra tikrai mineralų grynumo dievas. Jis yra pasirinkimo dievas. Nustatyta, kad jis yra susijęs su kūrybos gaisrų dievu Volkanu-Adamosu, o metalą formuojantis dievas - Ukuetis, todėl jis yra kalvis. Gobenas taip pat vaizduojamas kovingas nuogas labai švaria suknele, taip pat skydu, tvirtumo simboliu. Jis buvo galų dievas, šaknį randame keliais žodžiais. Tarp vikingų po akcentu yra Goibniū.
Atrodo, kad Gabenos yra geležies kalvis, Uketijus - bronzos, taigi Adamosas galbūt bus alavas.

Puiku.
Matrai kasmet grįždavo aprūpindami visą savo priežiūrą galų žmonėmis, jie praeidavo per Pirėnus vulkanų tektozacijų teritorijoje.
Būtent Gardo viršūnės pusėje jie padėjo meilės kiaušinį. Amžinas kiaušinis, pagimdęs žinomą dievą. Tai buvo Grannos, tas, kuris numatė palikuonis ir sodinukus. Teigiama, kad jis turėjo stebuklingą lanką, o visos kviečių miežių ausys, kilusios iš žemės, iš tikrųjų buvo strėlės, kurias numušė Gallijos kupidonas. Ir kiekviena strėlė tapo trauka. Jų patarimai kilo iš apvalkalo, kuris maitino „Grannos“, pi

 

nk kvarco lukštas su intarpu, krano kiaušinis. Jis buvo vadinamas „Grannos“ - degikliu, nes būtent jis įnešė kiekvieno širdį į meilės malonumus. Žmonės, kuriuos paveikė „Garanus“, „Grannos“, tapo žvalūs iki žlugimo. Jis buvo gervių, davusių jų vardus Garonnei, sūnus. Upė, pilna šių rožinio kvarco. Jų atmetimo dėka gausa karaliavo iki tolosaatų teritorijos. Chemija veikė visur. „Grannos“ tikrumo akmuo yra tas, kuris garantuoja ateitį, tai yra meilės akmuo šiandien, dar prieš tai, kai buvo pirmieji meilės, sėkla, uždeganti širdis. Kalnas, kuriame jis auga, yra Prancūzijos pietuose, jo medis yra pelenai, suteikiantys rausvas sėklas. Buvo sakoma, kad Grannos yra didžiojo šviesaus regėjimo dievas, nes jis įvykdė būsimos laimės norus. Jis matė tai, ko dar niekas nežinojo apie ateitį.




Nb: „Grannos“ taip pat žinomas kaip „Garanus“, „Giarinnus“. Turėdamas šį mitą aš manau, kad esu šimtu procentų artimas. Gardo viršūnė buvo vadinama „Garra“.
Iš galilų kalbos kilęs prancūziškas žodis: „garantas“. „Grūdas“ taip pat.
Tikrumo akmuo: „Gara“, įžvalga.
Jei jis kartais siejamas su Belenosu, taip yra todėl, kad gydytojai taip pat yra labai atsargūs.


Yra dievas, pasakojantis apie didįjį šviesos matymą, vadinamą „Grannos“, kuris, susijęs su didžiosiomis kultūromis, dar vadinamas amarco-litano per didžiąsias folklorines šventes, kai gentis sėja sėklas, lengvas Grannos žvilgsnis tampa sumišęs su jo veiksmu, yra geranoriškas ir žada puikų derlių.
Jei Smertullos yra kombainas, Grannos yra tas, kuris sėja būsimo vaisingo maisto sėklas, jis yra gerų sodinukų dievas.

Grailas galilių kalba, žalia angliškai, greene vikingų žolei žymi.

Taigi „Grannos“ yra žaliųjų pasėlių dievas, ūkininkų dievas.


Harauso.
Kiekviena vieta yra dieviška dvasia tarp galų, ypač kai ji atrodo grandioziškai. Harauso turėjo savo rūmus priekiniuose peizažuose, jis buvo vadinamas lapų dievu dėl pažįstamo humoro, siuntė žmonėms pėdsakus. Tai buvo vėjo ir laisvės dvasia, simbolis kai kuriose gerai žinomose vietose. Buvo sakoma, kad tėvas kvėpavimo takams aido. Šis dieviškas dievas buvo vienas iš didžiųjų aidų, kurie kartojasi kaip ilgas takelis. Buvo manoma, kad jo gyvūnas turėjo būti labai didelis ir labai stiprus, kaip lokys, kur auskaras grąžino jų garsus per protėvių sienas.



Nb: tai kalnų dievas, susijęs su vėjo pūtimu, oracijomis, todėl natūrali daina, laisvė ir didžiulė įspūdžio jėga yra vietos simbolis, todėl aš padariau išvadą, kad tai yra aidų dievas, yra šiek tiek valios.

Hercunia.
Buvo migracijos ir niekas neprisiminė, iš kur kilo pirmoji gentis.
Šiandien vis dar kalbame apie pamirštą dievą Ercuniosą, a priori jis būtų vandenyno dievas. Visiškai tikėtina, kad būtent taip graikai vadino Okeanos. Toje vietoje, kur gyveno giminė, vadinama „ąžuolo vyrais“, žmonės, turintys reputaciją parodyti savo kilmingumą ir ištikimybę, buvo kalno apsupta šventovė.
Tai yra Kernunos žodis, šakų trūkčiojimas vietoje, kurią sukrėtė žemės drebėjimai. Sakoma, kad šie Hercuniatai yra kilę iš Vakarų, iš savo vandenyno ir buvo ąžuolo dievo palikuonys. Jų miškas buvo vadinamas Hercunia, lygiagrečiai vandenynui, nes jis driekėsi šimtus mylių, o jo priekiniai kraštai sudarė bangų įspūdį, kai vėjas šoko šakas.


Nb: iš tikrųjų yra sena istorija šia prasme, visos perėjos mus sugrąžina, šventasis Hercunia miškas, kalnas, kuriame bent viena šventovė yra ten, kur gerai girdi iture, Ercunios medis, Okéanos vandenynas ir kultas. vandenys, ąžuolo giminė ... ir tt atrodo senesnė už graikų civilizaciją, kuri kalba apie „argonautus“, o apie „Ercuniates“ galų gentį.
Kernunos, Ercunios, Okéanos, Chronos galiausiai yra tik ta pati asmenybė.
Ir ši garsioji kalnų šventovė randama Europoje.

Horolat.
Ten, kur leidosi saulė, buvo poilsio, miego ir gerų patarimų dievas. Horolatas gyveno kalnuotuose vakaruose. Jis buvo puikus protėvis, įkūnijęs senųjų tarybą. Tie, kurie ilsisi rezervate, kankinamo žmonių pasaulio gale, yra savotiškas išminties dievas, slystantis žodžiams į žmonių ausis. Matėme jį gyvenant ramiose vietose, pavyzdžiui, pievose ar pelkėse. Mes nešiojome savotišką apyrankę dievui, kuris atnešė savo žodį, sėkmės žavesį, kuris užtikrino tam tikrą sielos kilnumą, žinias, išmintį. Buvo sakoma, kad jis saugo sienas su aukščiau esančiu pasauliu, jam atstovavo senas žmogus, jis taip pat buvo pasiuntinys.


Nb: kalnų išminties dievas, bet visų pirma ramios vietos, leidžiančios atsitraukti nuo svarbių sprendimų. Ramybės, vėsos ir išminties dievas.

Ïaé.
Pradžioje buvo ïaé, ïaé tėvo Mantula, Mantula tėvo Gallia.
Ïaé buvo močiutė, ji davė skysčių į žemę, tai buvo pirmasis tepalas

 

t galų teritorijų dievybė.
Puiki motinos deivė, visų moterų, kurios pasekė, motina. Ji taip pat buvo vadinama L'aïeule, sena, tai, kas generuoja tai, kas yra. Mantula paliko Haijos namus aplankyti žemės, ji sužinojo, kur yra viskas. Tai reiškia, kad „Gallia“ perduoda visas savo žinias tuo pačiu metu kaip ir visos žemės. Bet Gallia, be kita ko, prisiminė, ir ji mokė vyrus, kur atsirado jų kraujas ir dvasia, atlikdama, pavyzdžiui, menmanhijos ceremoniją.




Nb: Iš to, ką turiu, Hiaë, kur ïaé yra labai sena galų dievybė, ji praeina bent 5000 metų. Ko gero, ji pavaizduota nedidelėje nėščios moters skulptūroje, padarytoje žinomų laikų pradžioje.
Mantula pirmiausia pasirodo galų kalba, paskui kitur, ji fiziškai vaizduoja spalvingus vietos sielos kelius. Kasti. Gallia, tai yra Gaia, žemė, gimtoji šalis, pirmoji tėvynė, kuri davė likusią dalį. Galų kultūra yra daug senesnė nei graikų kultūra. Tiesą sakant, druidai atspaudavo raštus, kad nesusmulkintų ir nesugadintų savo tikrųjų Vakarų Vakarų, Antiluvijaus šaknų. Jie nenorėjo maišyti savo senosios sakralinės kalbos žodžių.

Aš galiu klysti, bet ne viskas.
Praeityje susipainiojęs prancūzų kalba „hiers“, Hiaë iš tikrųjų paskiria „aïeule“. Mažiausiai galime pasakyti, kad ji sena senovės dvasia.

Ianuarija.
Laikas praėjo, darbai tęsėsi, pastatyti „Gallic“. Ir jaunimas mėgavosi savimi.
Ianuarija buvo Éponos dukra, sėdinti ant raudono žirgo, mes vaikščiojome po jį akyse norėdami parodyti, kad paveldėjimas buvo užtikrintas. Susižavėjęs jaunimas stengėsi pergrupuoti aplink širdį supančią muziką. Tarp venecijiečių, taip pat auksinėje pakrantėje tarp mandubiečių ir Trisassų matėme tikrą kultą, kuris reiškė laimingų ir šventinių dienų, svyruojančių deivės garsuose, saldžiųjų, susirinkusių paauglius, kultą.
Galų kultūros kilmingumas buvo įkūnytas per jų bendras dainas. Ianuarijos fleita sužavėjo dvasias ant didingų skalūnų, kurie nešiojo pilnatvės akmenį. Raudonas agatas. Taigi akmens venos užliejo kraują tų, kurie visada ten gyveno. Šiame Armorikos krašte, kuris reiškia: „ramūs žmonės“, pietiniuose paplūdimiuose radome poliruotą akmenį, sušildytą šilto, lygaus ir slidžio vėjo, kuris skelbia apie vasaros dovaną. Taigi grupės reformavosi, kad šie metai būtų suderinti.


Nb: Ianu: „jaunystė“, Aria: „oro grynumas“.
Akmuo, pavadintas „Anao“: pilnatis dar žinomas kaip šalia esantis akmuo.

Iluro.
Iluro buvo lietaus, pūvančių debesų, sklindančių lygumose ir švariuose augmenijos kalnuose, princas. Šis puikus oro dievas viešpatavo dažnai neįprastose vietose, nes jų išraiška kukli. Jis taip pat buvo vadinamas diskrečiu, nes jo tylus skrydis atnešė ramybę. Jis buvo geras dievas, lydėjęs keliautojus ir geranoriškus nepažįstamus žmones, oro tiekėjas, drėgnas kvapas, padėjęs pasėti kaimynines kalvas.



Pastaba: tyrime gana gerai pažymėtas ryšys su skraidančių elementų debesimis. Jis tikrai buvo apaugusių kalnų dievybė. Yra ryšys su lietaus, dulkių, paukščių pulkų ir ten atsispindinčios šviesos. Žvaigždžių daugybė taip pat. Jis yra dievas

Kalbos šaltinis: Français


5000/5000
Nominalus maksimalus karatų kiekis: 5000
e paprastumas ir didingumas. Perkėlimas ??? Gali būti.

Ilurgorri.
Šventajame valyme pasaulio medis išjudino didįjį laiko ratą. Kartais giminė susibūrė į ratą bendraudama su milžino dvasia.
Vėjas kartais džiūgavo judančiu oru tarp šakų, jis buvo vadinamas Ilurgorriu, švilpukas vedė žmones į sūkurinį šokį ir visi laikėsi šioje išvalytoje vietoje nupiešto apskritimo.


Nb: Pirma kalba „Ilurgorri“ reiškia „dvasia, skraidanti ore, kurią suaktyvina verksmas“, aš padariau išvadą, kad tai buvo švilpukas, vedantis į šokį. „Iluro“ yra skirtas oro saldumui, „gorri“, Garroje, dievo šauksmui.
Taigi tai saldžios meilės dievas, įsikūnijęs į triukšmą, šokį, kur daina.

Jiamos ir Ianos.
Jiamos ir Ianos buvo našlaičiai, nepriklausantys toms pačioms gentims. Tačiau jie turėjo tą patį keblumą.
Jiamosas atrodė kaip jo artimieji, jie sakė, kad jis visada pakuoja būdą išsisukti. Kol Ianosas nuolatos skyrėsi ir norėjo išvykti. Tai buvo pastovus ir disociatorius.
Bet vieną dieną žmogus atėjo pasiimti jų į šventąjį kalną ir jie susitiko.
Jiamos bendraujantis nepripažino savo brolio Ianoso nestabiliu. Pirmasis pažvelgė į pažįstamus peizažus, o antrasis, nepasotinamas, norėjo įsigilinti į jų gilumą.
Vėliau Jiamose buvo pagerbti dideli apdovanojimai ir nupieštas apskritimas, kuris išvyko ir sugrįžo į tą pačią vietą kiekvienos žiemos saulėgrįžos metu. Nors Ianos niekada nepaliko grįžti, jei paliko kokių nors prisiminimų, niekas nepaliko jo, išskyrus tai, ką jis sulaužė.


Pastaba: Labai svarbu, kad Jiamos senovės Galoje buvo vadinamas Iammosu, Dvyniais, pusdieviu, kuris apibūdinaporos ir stabilumas. Jos simbolis yra dviejų gyvūnų (Stounhendžo auros), kai du veidai atrodo vienas į kitą. Prieš tai jis turėjo omenyje narystės projektą.
Senas bent 5000 metų.
Žodis prancūzų kalba yra „niekada“, apibūdinantis žiemos nejudrumą.

Dvynių mėnuo, „Giamos“, yra šviesus pavasario laikas. Kas man primena, kad Gallijos kalendorius prasidėjo nuo lengvojo laikotarpio, tai reiškia, kad pirmasis kalendorius, Stounhendžo kalendorius ir dvi aurochų galvos, kurie turėjo prasidėti žiemos saulėgrįžos metu, yra seniausi. Buvo antras „Belenos“ posakis, kuris prasidėjo pavasario lygiadieniui. Tada keltai pradėjo savo samarino laikotarpiu, arba žiemos lygiadieniu.

Ianosas yra labai skirtingas, jis nurodo jaunuolį, kuris skiriasi ir tolsta nuo savo bazės, nestovi vietoje ir niekada negrįžta atgal. Jos simbolis yra tas, kad iš dviejų veidų, kurie nežiūri vienas į kitą, rasta skulptūrų.

Vėliau jie buvo sujungti į istoriją, o galų laikais jie buvo gerai atpažįstami. Yra net užrašas, kuriame kalbama apie „giemini ianuaris“, skirtingus dvynukus.

Dėžės.
Dabar buvo kaimai, keliai ir miestai. Ir šios aikštės tvirtino, kad jų teritorijos yra visiškai laisvės, saugomos akcijų. Kiekvienas iš jų deivių Kasso valia priėmė savo įstatymus. Kaimuose, Gaulio civilizacijos centre, moterų susirinkimai laikėsi vietos įstatymų. Ši centrinė dalis, be namų ūkio valios, visiškai priklausė matriarchijai. Jie buvo vadinami ąžuolo deivėmis, tais, kurie audžia vietos valią. Šios deivės turėjo savo skrybėlėse eleganciją. Tai ąžuolo paukštis, kuris švilpia, keisdamasis argumentais su savo draugais, gali būti maumedis. Sprendimus dėl vietos priėmė deivės Kassės ir visi turėjo jų gerbti, tai buvo oro įstatymai, tvirti, be jokios korupcijos.






Nb: Tai mes jau žinojome, būtent, kad miesto centrai buvo nepriklausomi, bet taip pat pavaldūs matriarchijai. „Kasses“, kur „Casses“ reiškia „vietos valia“, įstatymas. Tiksliau įkūnijant raidę „K“.

Dainuos.
Žmonės atėjo ir ėjo, bet jie sunkiai gyveno ir norėjo sugalvoti dalykų, kurie sušvelnintų jų bėdas.
Vienas iš jų nusprendė paklausti tauriojo buliaus, kur buvo pasaulio centras, kur buvo sukurta žemė, vanduo ir oras, lata, ana ir arija.
"Kūrėjo įėjimą rasite lengvai, nes toliausiai nuo horizonto matote kalną. Turėsite rasti įėjimą ir pašalinti save viduje", - sakė jautis.

Kernosas leidosi pirmuoju keliu ir ilgai ieškojo garsiojo kalno.
Jis negalėjo jos rasti.
Jis grįžo namo ir paklausė Donno to paties klausimo.
„Galėjai vaikščioti per tave
visą gyvenimą ant šio kalno, niekada jo nematydamas, rask įėjimą ir viduje pamatysi kalną “, vėl išmokė jį jaučio.
Kernosas leidosi į kelią į šventą kalną ir kelias dienas ieškojo įėjimo į šventąjį kalną. Tačiau kelio posūkyje jis pastebėjo du didelius tvenkinius ir prisiminė juos.
Jis dar kartą grįžo į kaimą ir paprašė „Donnotarvos“ paskutiniojo klausimo.
„Neradau įėjimo, bet pastebėjau du didelius tvenkinius, kurių šaltiniai turi būti jų gelmėse“, - aiškino jis.

„Akmens akyse yra tas, kurį pažįsti, kuris tau parodys kelią, žinok, kad tik Kernos gali rasti tai, ko ieškojai“, - sako dvasių dievas.

Kernas vis dar nesuprato, bet jis buvo pavargęs ir nuėjo pailsėti. Jis svajojo ir jame pamatė kalne augantį didelį medį, jis buvo tuščiaviduris medis, o vietose ant jo žievės buvo spalvotų brangakmenių.

Atsibudęs jis šypsojosi ir sužinojo, kur yra įėjimas į šį medį, kuris atrodė kaip kalnas.
Dažnai po to jis eidavo trauktis į šventą kalną, kuris dabar nešiojo jo vardą.



KERNUNOS

„Ir pirmasis drakonas buvo padalytas į dvi dalis, atskiriant vyrus ir protą nuo vyrų“.

Kernunos

(„Cronos“)

Dvi konkrečios kernunos reprezentacijos mums pasirodė. Pirmoji skulptūra yra elnio raguotas dievas, turintis vieną akį, sėdint sukryžiuotomis kojomis ant milžiniškos gyvatės, kuri savo kelyje valgo ir išskiria aukas.

Tiesą sakant, tai yra atvira akis į fizinės kūrybos pasaulį ir dar viena uždara, žvelgianti į vidinės minties pasaulį.
Kūrybiškumas ir atmintis.

Už gyvatės vyras laiko laiko ratą (Lug), priešais gyvatę kitą ratą laiko kitas žmogus, primenantis pirmąjį (Esus). Balta dalis, juoda dalis.

Ką reikia žinoti norint iššifruoti įvaizdį, mūsų protėviai praktikavo šviesos vandenų kultą. Daugelis archeologinių radinių patvirtina šią pirmąją tezę.

Italijos Alpėse rasta gyvatės graviūra, viršijanti vingiuotą slėnį, nupieštą upelio, einančio į Ligūrijos jūrą. Ši ideologinė mimika verčia mus galvoti, kad milžiniška gyvatė yra upės trasa. Netoli yra civilizacijos liekanos, vadinamos

 

statulos statulos Aulos slėnyje, prie priekrantės esančių vandenų pakraščiuose, iš kurių keletas kitų statulų rasta netoli Brocéliande miško, kaip ir kitose Europos vietose, ypač Anglijos pietuose.

Atrodo, kad vandenų kulto civilizacija buvo labai plati, 3000 metų prieš mūsų erą. Ar tai garsioji Atlantidos civilizacija?

Taigi suprantama, kas yra ratai, ir Kernunos vardas.
Vandens gyvatė yra tarsi gyvybės slinktis, mes visi girdėjome, kad gyvenimas yra tarsi upės, kuri gimė iš šaltinio ir kuri baigiasi mirtimi, slinktis. Todėl Kernunos yra „Cronos“, sėdintis ant gyvatės, verčiančios gyventi ir mirti savo vaikus, to meto gyvatės, kurią mūsų protėviai prieš trumpą laiką vadino vovere. Tai moteriška dievybė.

Kitas Kernunos atvaizdas parodo, kad jis paskirsto maistą iš maišo tarp elnio ir jaučio. Pusė gyvenimo pradžios, tikriausiai kita pusė gyvenimo pabaigai. Šie du gyvūnai yra vaizdinė dviejų vyrų, laikančių ratus tuo metu, kai buvo tiriama pirmoji simbolinė skulptūra, transkripcija.

Mūsų protėviai visą laiką pasiskirstė tarp šviesaus ir tamsaus laikotarpio (žr. Koligijų kalendoriaus pastraipą), todėl tarp baltųjų legendų elnių ir juodojo jaučio. Gyvoji ir negyvoji akis į laiko dievo veidą. Laikas sukasi dviem dvigubais ratais, todėl vandens gyvatė bangavo, kad niekas negali sustoti. Gyvenimas ir mirtis. Balta ir juoda, kuri amžiams virsta.

Žinojimas, kad galų žmonėms mirtis nėra pabaiga, o tik eisena link kito atgimimo ciklo. Jaučiai nėra naikintojai, jie yra neaiškūs kontrabandininkai, bet nebūtinai naikintojai. Be to, šis laiko ciklo vaizdas apibūdina metų tėkmę, metus, po kurių visada ateina kitas metinis ciklas ir panašiai. Be abejo, šis modelis taip pat taikomas gyvenimo trukmei, kūrybiniam laikotarpiui, baltajam ir nuosmukio laikotarpiui, tamsiam. Jaunystė ir senatvė.


Elnias ragas, kurį nešiojo kernunos, būtent Lugo tyrimas suteikia mums jų prasmę.


Lagodos.
Galų tautoje mirties nėra, gyvybinė medžiaga ištekėja iš kūno, kad galėtų atgimti kita forma.
Tarp tam tikrų kalnų genčių prisimename Lagodą, seną žmogų, kuris visą gyvenimą augino save. Kai liepsna išėjo iš jo kūno, paskutinį kartą pakilo keistas švytėjimas.

Kalbos šaltinis: Corse


5000/5000
Nominalus maksimalus karatų kiekis: 5000
uolų šlaitai. Jis beveik pasiekė kalno viršūnę, dievų pasaulį iš viršaus ir būtent ten išaugo augalas, vadinamas lagūna, veratras.
Landuose šlapios durpės, kur dieviška mintis, pasveikino prisikėlusius.
Nuo to laiko visi seni išminčiai buvo vadinami „Lagodos“, o druidesses - „Lagussa“, tie, kurie kyla su viršūnėmis. Sakoma, kad jie yra vieninteliai, nes jie visada buvo vieninteliai, kurie ten įsikūrė. Šios kalnų durpės buvo laikomos šventa žeme, kur žmonės paliko savo ženklą. Mitas sako, kad būtent šiuo humusu išliks puikūs protai, kurie bus maitinami amžinai.



Nb: „Lagodos“ gali būti išverstos kaip „didžiojo interjero bajorų sparnai“ ir „Lagussa“ didelės valios sparnai.

Lãmat.
Magija buvo nustatyta tam tikrose galų teritorijos vietose. Lemovice teritorijoje kalnas ypač paaštrino mintis, ši vieta vadinama „šviesiaisiais kalnais“. Ten gyveno daugybė būtybių, nuo laiko aušros druidai padarė šiuos kalnus piligrimystės tašku. Sakoma, kad ten gyveno milžinas, vardu Lãmat. Šios apylinkės buvo žinomos, nes ten buvo gausu aukso, kuris kilo iš agregato. Mes vis dar kalbame apie Mandrake būtybę, kuri šiose vietose prieglaudose, ją saugo milžiniški megalitai. Šie garsieji megalitai yra pagaminti iš granito, kuris tam tikromis dienomis, saulėlydžio metu, virsta didžiuliais aukso grynuoliais. Šis tikrumo akmuo vadinamas „Lãma“, prieglauda ar net „šlove“. Tai Lemovicų akmuo. Būtent šiame kalne mūsų protėviai pasirinko statyti daugybę dolmenų ir menjerių, taip parodydami, kad jie yra stovintys uolų žmonės.
Lãmos uolų matymas imobilizavo jų priešus, jis taip pat buvo vadinamas „aštriu“, nes pjaudavo mišias iš karto dviem su aštriu kairiosios rankos kraštu, buvo nepatogus, tada paimdavo juos į dešinę ranką. Tada ji smagiai padėjo juos vienas ant kito ir grožėjosi savo lobiu, kai vakarietiška saulė ją apšvietė. Mes skolingi jam labai gražus milžiniškas grybas.




NB: Gallų kalbos žinios vis dar turi skylių, paralelių ir dvigubų reikšmių, iš tikrųjų jie labai vartojo parabolę ir tai kelia tam tikrų etimologinių problemų. Būtent dėl šių trūkumų padėjau pagrindus abstrakčiai ar paraboliškai minčiai apie praeitį. Tai nėra lengva, bet jis yra „žaidžiamas“. Tai leidžia mums rasti senovės mitų pagrindą. Tai, ką perrašinėju, nėra nieko rizikingo.

„Lãma“ yra susijusi su pastoge, žinomumu, priėmimu. Tai turi būti vadinamoji draudimo tikrumo st

 

vienas. Jo medis buvo guoba, o gėlė - akonitas, kuris gerai tinka.

Gyvybės gimimas.
IVI

Kas paskatino Kernunos pabusti? Kai jis buvo vienas nieko per vidurį, nes pradžioje nieko nebuvo. Netgi nieko.
Kas atvėrė akis, buvo jos ... Nemetonas. Didžioji dangaus vandenų pirmapradė deivė.
Žvaigždės atspindėjo Kristaus jūrą, milžinišką ir raminančią, tarsi nuostabus smaragdas su žvilgančiais atspindžiais.
Mirusi sėkla, kuri vėliau sudygs žemėje, pasikeitė su dievybės šviesomis.
Kernunosas atsibudo ir pažvelgė į nuostabius Visatos plotus. Jis sužinojo ir persigalvojo, beprotiškai įsimylėjo ją, nuo to momento ji tapo didžiausiu savo naktų dieviškumu. Galbūt tai sukėlė vienos iš jos šakų kritimą ant žaliosios ir mėlynosios planetos. Šakos šaknis įsišaknijo, didelis baltasis elnias ką tik buvo pakėlęs galvą. Luga ką tik sutiko Etuniją ir pažvelgė į jos atspindžius mėlyname danguje. Jis taip pat ką tik sužinojo apie naują požiūrį, kuris viską pakeitė. Dabar jis turėjo sielą. Vyras, kuris vėliau buvo pavadintas visų menų meistru, puoselėjo apsauginę menų deivę ir jos sodus.
Žemėje Adamosas ką tik žinojo panašų dalyką, kuris turėjo pakeisti visą pasaulį, Etunijos soduose jis ką tik sutiko Iviso (Évia) gyvenimą. Baltasis elnias atėjo į gyvenimą su jėga, kuriai niekas negalėjo atsispirti, meile.
Adamosas buvo tiesiog įsimylėjęs gyvenimą, nuo tos akimirkos jis tapo fiziniu kūnu.
Šviesos dvynys, saulė, nebegalėjo išsiversti be mėnulio Etunijos, Némétonos kernunos, pavertusios jį puikia dvasia.
Taip buvo sukurtas gyvenimas. Dvasios, sielos ir kūno indas.
..ir visos meilės dėka ....

Lehunnos ir Alamahé.
Lehunnos ir Alamahé

Tarp austrų ir romų mes tikėjome, kad aukščiau esantis pasaulis yra taikos pasaulis. Vieta, kur dieviškoji mintis negalėjo būti sutrikdyta. Šiauriniame mieste, vadinamame Laon, tyliame aukštyje kultivavo šiaurę. Ryški ir sveika vieta, kur dievas Lehunnosas buvo iškėlęs savo prieplauką
re. Tvirtas smiltainis, kuris buvo vadinamas „Léhum“, ramybės akmuo. Lehunnosas taip pat buvo uždėjęs akmenį tarp auskarų, Landes paplūdimiai pasiūlė ramią, lengvą ir ramią, ji buvo vadinama laiminga pakrante. Būtent ramybėje uždavėme sau klausimus apie pasaulio realijas, tai buvo vieta, linkusi į gilias mintis. Šis garsus dievas, susipainiojęs su Lugusu, turėjo dvynę seserį, vardu Alamahé. Ji įsikūrė toliau į pietryčius nuo Galijos teritorijų. Ramus jos vanduo suteikė atmosferą, reikalingą keliautojams ilsėtis. Alamahé taip pat buvo pramintas „šviečiančiuoju“, kuris atremia dvasią.



Nb: šis akmuo yra ramybės akmuo, kuris leidžia atsitraukti nuo sudėtingų dalykų ir aukščio, atsižvelgiant į pragariškas retenybes iš žemiau esančio pasaulio. Tai būtų smiltainio akmenukas su skylėmis.

Trys meistrai.

Vieną iš šių mėnulio dienų taurusis jautis supyko. Žemė drumzlino, o vėjas pakilo, stiprus ir banguojantis gūsis, didėjantis iš sekundės į antrą.
Visi laukiniai gyvūnai išsigando ir pasislėpė, kur galėjo.
Bulius šūkavo miško gilumoje ...: "Jūs esate žvėrys! Jūs nenusipelnėte gyventi Iviso takų gale!"
Ir jis jiems taip pat pasakė: "Jei norite gyventi amžinai, turėsite išmokti dieviškosios dvasios būdų. Niekada neprasiskverbsite į mano žemės dalį, kol liksite žvėrimis!".
Žemės viduryje augančio dieviškojo medžio kairėje pusėje pasirodė trys kranai, kurie matė viską mažoje mėlynoje ir žalioje planetoje. Visi gyvūnai juos matė.
Taurusis jautis galutinai nusiramino ir pasakė: "Šie kranai, kuriuos matote pasaulio viršuje, yra šeimos gyvūnai. Jie primins jums, kas jūs esate, iš kur esate kilę ir kur turėtumėte eiti. Jie yra praeitis, dabartis ir ateitis. Amžinybės laikų atmintis. Jie padės jums pagaliau įgyti dieviškąją dvasią, tik tie, kurie juos supranta, galės patekti į mano teritoriją! ".
Danguje kitas padaras, pasitelkęs pačius gyvuliškiausius talentus, pasuko šviečiančiais Lugos keliais. Dešinė dieviškojo medžio pusė. Ji turėjo milžinišką burną, kad galėtų viską suvalgyti, kačių kūnas, uždengtas svarstyklėmis kaip pantera, kad būtų judresnis už visus kitus gyvūnus, ir nešė nagus, kad viską sugriebtų jėga.
Taraskanas, dvasinis kilmingo Jaučio palikuonis, turėjo atsiųsti sau patį žalingiausią gyvūną, ji taip pat turėjo galią sverti sielas.
Visatoje iš dvasinės Kernunos pusės tai buvo ką tik pasirodęs sparnuotas arklys. Kadangi arklys, kaip visi žino, yra labai išsivystęs padaras, suprantantis tai, ką jam sakome, labai intelektuali būtybė, kuri greitai mokosi, dalijasi viskuo ir pirmenybę teikia draugiškumui ir susipažinimui. Šis turėjo daugiau sparnų, šviesos dvasios simbolį.
Kai kurie žemėje gyvenantys padarai suprato ir suprato

 

eptas kas buvo trys dalykai.
Viena iš šių būtybių pradžioje išsitiesė ir suprato, iš kur ji atsirado ..... ir kur ji turėtų patekti, ką kranai padarė per tą laiką, kai lizdus padarė, kur ir kodėl vėliau vėl iškeliavo link pietinio galo sezono metu. Laiko pradžios link.
Šios būtybės, kurios suprato geriau nei kiti gyvūnai, buvo vyrai ir moterys. Jie pradėjo steigti šeimas, tada gentis, tai buvo galų gimimas, vienas iš trijų gervių suteikė „Gaulės motinų“ pavadinimą.
Visi šie tada susiformavę klanai turėjo skirtingą gyvenimo kelią, nes jie gimė daugybe Iviso kelių. Nepaisant to, jie gerbė vienas kitą, didžiąją laiko dalį gyveno ramybėje. Kaip labai didelė šeima.
Tai sparnuotas arklys, kuris nuo šiol galą vedė link dieviškosios dvasios.
Žemėje gyveno naujas arklių kvartalas ir jie ganėsi vienas po kito.





Juodosios mergelės.
Trys motinos apleido visą savo meilę Gallijos žmonėms, todėl smurto tapo mažiau.
Bet visi šie galiniai žmonės vieną dieną mirs, kai tą dieną kiti, meistrai spėjo pasirodyti juodosioms mergelėms. Mergelė, nes jie gyveno tik danguje, juoda, nes įkūnijo motinų, kurios gedi savo dingusius vaikus, santūrumą. Pirmoji motina prisiminė meilę, kurią jai suteikė vaikas nėštumo metu kūne, labai asmenišką meilę, tamsią, nes paslėpta nuo kitų. Antroji ir svarbiausia mama turėjo prižiūrėti laidotuvėse mirusį vaiką, ji apraudojo ką tik dingusį, vis dar teikdama jai savo meilę, ir laikydama jį rankose. Trečioji motina, kuri buvo viena iš būsimųjų, mes ją vadinome audėja, ta, kuri pynė plaukus, nuolat galvodama apie buvusią, neapibrėžta.


Iš trijų dalykų mes žinome, kad jie yra Gaulio motinos.

Yra kelios reprezentacijos, atitinkančios tris suvienytas dievybes, pirmoji priklauso dievui karaliui, riterio kentauras, antra, tai yra trys kranai, susiję su dievo Tauru. Ant senos monetos kranas vaizduojamas trijuose turnyruose. Triscelė priklauso keltų ir galų tautoms ir turi tris vandens formas sūkuriuose. Ledas, judantis vanduo ir debesys, sugrąžinti į laikiną kontekstą, atitinka išsikristalizavusią praeitį, dabarties vandenis ir laisvus ateities debesis.

Kernunos tyrimas rodo, kad vanduo yra laikas, istorija. Deivės yra visų vandenų dievai. Taigi trys klausimai, nurodantys laiko kryptį, genčių istoriją ir metų tėkmę tamsiais, tada ryškiais laikotarpiais, atitinka tris kranus. Taip yra todėl, kad mūsų teritorijų danguje nėra reta pamatyti tris. formavimo kranai, kurie karštą, šviesųjį periodą kyla aukštyn į šiaurę, o šaltuoju, tamsiuoju laikotarpiu - vėl žemyn į pietus.

Tai yra paukščiai, žymintys migracijos laiką per metus ir todėl valdantys planuojamus darbo ir kelionių sprendimus, taip pat gerus sprendimus, kuriuos reikia priimti dėl bendros organizacijos Gallijos epochoje.

Ant Danijoje rastos vazos yra trijų meistrų, pirmininkaujančių herojui, nugalėjusiam buliaus saugomą nežmoniškumą, mirtis. Mes galime aiškiai pamatyti kiekvieno iš laiko meistrų funkcijas.


Ant šios vazos taip pat pastebime, kad šeimininko plaukai atspindi praėjusio ir būsimo laiko pynes; Galai labai didžiavosi savo plaukais ir šukuosenomis. Plaukai yra tiesa, atskleidžiantys kiekvieno amžių ir charakterį. Tai tikrai daugiau nei religija filosofija.

Du dangaus drakonai.

KERNAS



Kernunosas buvo vienas, jo mintis augo ir jis suprato, kad jo šakų pusiausvyra kilo ir iš kitų jėgų. Jį traukė vienas iš Visatos brangenybių, maža planeta su mėlynos ir žalios spalvos atspindžiais.
Jo galvoje milžiniškas vilkas kovojo su kitu, žmogiškesniu padaru.
Didelis pyktis jį sujaudino, pasiutęs, dievas atskyrė du titanus.
Jis įsakė jiems vietą visiems, pirmasis turėtų valdyti šviesą, jie buvo lugos, jis turėjo visas gyvenimo, kūrimo ir būtybių gimimo galias, jis buvo kūrėjas. Kernunos davė jam pusę savo žvaigždžių vainiko.
Antrasis drakonas buvo pavadintas Donnu, o jam buvo suteikta kita Kernunos minčių pusė. Ši pusė ten suteikė jam visas tamsos galias per negyvus daiktus, dulkes, amžinybės akmenis ir tai, kas fiziškai neegzistuoja, gyvenimo paslaptį po mirties, tai buvo amžinybės sergėtoja, turinti apsaugoti didžiuosius protus, bet ne kūnai, jie turėtų atgimti.
Pusiausvyra buvo atstatyta ir Kernunos laikų kovos vežimas turėjo du ratus, kuriuos pastūmėjo du dvyniai.
Kiekvienas jų priklauso ir vis dar turi aštuonias dalis.

Lugo gimimo metu žemėje krito dangaus šaka, ši šaka virto dideliu baltu elniu, šią spalvą suteikė mėnulio šviesa, tai buvo „Adamos“, šaškių lentelė. Ant jo galvos pradėjo augti kitos šakos, kaip ir daugelis t

 

lobiai. Po akimirkos priešais elnį pasirodė didžiulis juodas jautis, tai buvo Donnotarvosas - kilnusis jautis, kuris saugojo žinių, dvasingumo ir nežemiškų dalykų paslaptis, įkūnijančias nemirtingumo jėgą.
Taip atsirado gyvybė ir mirtis žemėje.
Lugos pagimdė būtybes, o Donnas neleido fiziniam gyvenimui visą laiką perimti dieviškosios karūnos, Lug skleidė gyvenimo šviesą ir Donnas privertė dvasingumą augti.
Senovės gyvatė.
Mes jį gerai pažįstame, tačiau vis tiek jo bijojome.
Jis gimė su įkandimu, o jo nuodai apėmė visą žmoniją.
Senovinė gyvatė, galinti išgydyti ar susirgti.
Jos reputacija kyla iš tolo, nuo pat pradžių.
Ir druidas prisiminė žvėries galią,
Statyti didelius miestus savo mazguose, atsekti kelius nuotykių ieškotojams,
Jis privertė tai pasirodyti vienam iš savo mokinių, kuris savo ruožtu išmokė tai kitiems,

„Stebėkite šį gyvatės judėjimą žemėje,
Jo mažas, be kojų bėgti, jo žvilgsnis neleidžia abejoti,
Jis laukinis,
Ar jaučiate jaudulį, kuris šukuoja plaukus?
Natūrali baimė yra stipresnė už priežastį?
Pažvelkite į tai, kad ši begalinė galimybė priversti milžinus drebėti,
Tai senovės gyvatė, valdanti mūsų širdis,
Jis yra tas, kuris kursto nekontroliuojamas aistras,
Nedaugelis gali pajusti jo žvilgsnį,
Ir būtent jis siūlo savo skirtumą pasauliui,
Nepriimtinas ir vis dėlto būtinas visam gyvenimui,
Vien tik jo žvilgsnis mintis sužadina daug greičiau nei įprasta,
Felonas iš tikrųjų yra nekaltas,
Išdavė mus neatmenamos baimės,
Ne šis paprastas gyvūnas,
Jis, tiesą sakant, tik prašo gyventi taikoje.
Atsiminkite senovės gyvatę,
Tai neįsileidžia į fizinį pasaulį,
Apkabinti savo širdį yra mumyse.
Atminkite, kad vieną dieną galbūt mes jį nužudysime,
Kartu su mūsų gyvuliškumu
Tą dieną nebebusime vyrai,
Ir mes vis tiek nebūsime dievai "

Taip kalbėjo senasis druidas, kuris bandė palaidoti savo aistras ir savo skausmus, prieš tai supratęs, kad ši gyvatė yra labai reikalinga gyvybiškai minčiai.



Nb: pagal ramių gyvačių apsuptą avinų karaliaus skulptūrą, manau, galime pasakyti, kad mūsų protėviai nesiekė nužudyti gyvatės, gyvuliškumo, kuris jose buvo. Jie bandė tai sutramdyti, tai yra avinų rago gyvatės paslaptis.
Galimybė užmaskuoti prigimtinę savimonę, egzistuojančią kiekviename iš mūsų.
Jūs geriau suprasite „Gundestrup“ katilo ir kitų skulptūrų bei legendų, kilusių iš galų kultūros, prasmę.

Septyni Sulévias.
SUL


Kad vyrai galėtų geriau pamatyti jiems duotus kelius, trys dalykai pasiuntė septynias dieviškas moteris į žemiau esančią žemę.
Didelė upė, vardu Bodigomas, krito iš tvirto stiklo ir virto gyvatė žemėje.
Sakoma, kad sulévijos nurodo vieną iš gyvatės pėdsakų.
Įsikūnija į septynis gyvenimo šaltinius, septynis gyvenimo kelius, kurie yra tarsi namai, lizdai, kuriuose žmonija gali tobulėti.

Trys kranai.

Iš tolo mačiau tik medį, kuris pakilo į debesis,
Priėjęs arčiau, pamačiau, kaip danguje skraido trys kranai, vienas virš kito,
Virš jų debesys sukosi begaliniais sūkuriais,
Žemiau jos sparnų sukeltas vėjas privertė krūmus žolėmis susisukti į dvi priešingas dalis,
Ir po šiuo fantastišku medžiu dvi didžiulės akys, viena buvo atvira ten, kur atspindėjo mėnulis, žiūrėjo į ateitį, kita akis buvo užmerkta, jis žvelgė už jo į savo praeitį,
O vidurys rodė bagažinę, kaip nosies pagrindą.

(asmeninis įkvėpimas, kad suprastumėte, iš kur kyla mitai, jei nerodyčiau nuotraukų ir jei tekstą sutvarkyčiau pagal užšifruotą prizmę, jums bus nuspręsta visiškai pranašiškoje vizijoje).

Staiga pasaulis pasidalino į dvi dalis, viskas aplink mane nutolo taip, tarsi visi daiktai bėgtų nuo manęs.
Buvo viršuje ir apačioje,
Buvo keturios pusės, iš kurių vienos už nugaros nemačiau juodųjų erelių karalystės,
Vieta, kurioje aš stovėjau, tapo milžiniška,

Nežinodamas, kurioje šalyje stoviu, pažiūrėjau į žemę,
Ten, prie mano kojų, gulėjo apleistas senas šarvas,
Aš jį paėmiau ir jis man tinka kaip pirštinė, jo ginklai nebuvo sugadinti laiko,
Pagal savo formą maniau, kad ji kažkada priklausė nenugalimiems titanams,

Aš pagaliau pažiūrėjau, bet mano vizija pasikeitė,
Į mano regos lauką įsiveržė didžiulis kalnas, padengtas neatsiejamais miškais,
Jos centre kai kurių milžinų iškastas urvas pakvietė mane įeiti,
Tai buvo vienintelis įmanomas kelias, ėjau vieninteliu įmanomu keliu,
Kito pasaulio, kuriame daug abejonių,

Šviesa užleido vietą tamsai, labai greitai pamačiau į medį panašias formas,
Tada, einant pro olos drėgnumą, vėl ėmė šviesti,
Tai buvo gražus, minkštas švytėjimas, bet švytėjimas, kurio niekada neprisiminiau mačiau anksčiau,
Buvau įžengęs į fantastišką, beveik nerimą keliančią karalystę,

Ir staiga pasijutau perneštas ore,
Aš skraidžiau ir vėjas nešė mane į dangų,
Manęs laukė puikus laivas su ištobulintomis formomis,
Kai įlaipinau

 

jis sukosi per tvirtumą tokiu greičiu, kokio negalėjau įsivaizduoti,

Šis laivas veda mane į krantą,
Čia stovėjo raudona hidra, sauganti šią paslaptingą žemę,
Ji užblokavo laivo lanką ir aš turėjau peršokti per ją išlipti.

Virš manęs buvo tarsi tamsi žvaigždė, aprišta krateriais ir įtrūkimais,
Maniau, kad jis eina ten, kur buvau, bet vis tiek buvo visatoje,
Uolos, į kurias dangus vedė daugybė takų,
Kai pamačiau vieną iš fantastinių būtybių, apgyvendinančių kosmosą,
Aš tai pripažinau be vargo, tai buvo „Mlosloscos“,

Jis nešėsi didelį krepšį ant nugaros,
jis buvo keliautojas žemėje,
keliautojas, norėjęs eiti toliau,
Jis jau seniai atvyko į pasaulio smūgį iš viršaus,
tuo metu jis jau turėjo tik vieną koją, kita buvo nusidėvėjusi,
Iš prigimties smalsus, Mîloscosas permetė akis ištiesęs rankas, kad pamatytų šiek tiek toliau, nei buvo leista,
Jie sako, kad visą savo gyvenimą praleido savo dideliame krepšyje,
Ir jei jo našta neleidžia jam greitai judėti,
Būtent tai jį ir skatina judėti į priekį,
Pažvelgus į žvaigždes, galite pamatyti Mloslos, tiesiai virš hidros, tai žvaigždynas, kurį graikai vadino „krateriu“,

Pasukęs galvą čia ir ten,
Dangus pasidarė žalias ir žvaigždėta naktis grąžino savo formas mitiniams padarams,
Aš žavėjausi galaktikomis visuotiniame išvalyme,

Žvaigždžių viduryje medis užaugo atgal,
Kaip šventa liepsna.

Medis, pagamintas iš dvasingumo.




Nb: tarp senųjų galų žvaigždynų dvasinėje medyje esanti „gyvatė“ šiandien buvo „drakonas“. (Mes turime du druidizmo drakonus, vieną baltą ir vieną juodą, ne vieną)

Trys girti kareiviai.
Tai yra vieta, kur atsiskiria trys sienos, nes gentys siuntė savo armijas užkariauti nekaltybės teritorijos.
Kiekvienas karalius, kuris planavo užimti šias žemes, niekada nebuvo visiškai patenkintas. Tai buvo dėl trijų kareivių, kurie kiekvienas priklausė vienai iš šių genčių.

Šią planetos dalį uždengė dievai. Vyrai negalėjo ten įsikurti dėl pakartotinių nelaimių skausmo.

Štai kas atsitiko:

Kai išsirikiavo trys armijos, Belisama išgirdo gandus apie jų priverstinį žygį. Vakare ji pabėgo norėdama išsiaiškinti situaciją ir pastebėjo blogiausią, tūkstančius vyrų, šiurkštų karių, einantį į jo kraštus iš visų pusių.

Deivė iš kiekvienos grupės kareivių išrinko stipriausius ir įkvėpė burtą per nudegimą, kuris apgaubė vietą.

Pirmasis vadinosi Andabatos, jis buvo aršus dievų tarnas.
Užkeikimas
apsvaigęs ir padarė jį kovotoju, kurį užtemdė dieviškieji jausmai. Jis pradėjo tikėti tik tokiais dalykais, kurių nebuvo, dievų vardu jis nužudė visą savo kariuomenę, nes, jo manymu, pats tapo karo dievu, tie, kurie liko gyvi, pabėgo į visas kojas ir tapo bailiais.

Antrasis kareivis, kilęs iš priešingos genties, buvo pavadintas Rodati, jis taip pat buvo drąsus tarp drąsiausių iki šios dienos.
Burtas jį taip pat apsvaigins.
Taigi per savo beprotybę jis virto apgaviku, kuris išdavė savąjį ir niekada nepasitikėjo tuo, ką matė. Jis sėjo sumaištį savo armijoje ir žudė vienas kitą. Tik išdavikas liko stovėti. Naktimis vienas vaikščiojo kaip koks sraigtasparnis.

Trečiasis kareivis pamatė, kaip deivė ateina pro tamsius vakaro debesis, tačiau Belisama žavesys vis tiek jį pasiekė.
Tam jis padarė beribį sąžiningumą. Jis vis kartojo: "Tikrai klausyk manęs, aš tau pasakysiu tikrąją tiesą iš tikrosios!"
Jo bendražygiai juo žavėjosi ir teisingai klausėsi. Tačiau nė vienas žmogus žemėje nėra tobulas, o teisusis Britamas, kurį nugalės Belisama žavesys, nurodė jiems visas savo kaltes. Netrukus ši armija taip pat išnyko, sunaikinta gailesčio ir netikrumo.

Taigi buvo likę tik trys priešo kariai, norint įsiveržti į dievų žemę. Tai buvo per mažai, tačiau pastaroji priešinosi pelkės centrui.

Teisieji, melagis ir aklas kovojo.
Ir nė vienas neturėjo viršesnių už kitus du dalykus.

Štai trys girti kareiviai buvo paversti akmeniu pažymėti sieną.
Ir tik trys akmenys priešinasi trikampiui, kad pažymėtų vieną sieną, viduryje yra nuostabaus grožio šalis, kurios dar nė vienam žmogui nepavyko užkariauti.

Lugus.

Jie sako ... kad su juo gimė gyvenimas.
Taip pat sakoma, kad būtent jis sukūrė viską šviesos pasaulyje, todėl mūsų žemiškąją istoriją, mūsų žemiškąjį laiką, mums pasakoja Lugė.
Sakoma ... kad anksčiau, kai Etunijos šalį užpuolė būtybė be apribojimų ir kraujo ištroškusi, ji įsikūnijo žemėje ir ją gynė.
Jie sako ... kad jis yra blogiausias ir geriausias iš dievų. Kad mes visi esame jo palikuonys.
Lugus, vaizduoja šviesą, jis yra Kernunos, saulės, sūnus.
Jis pravardžiuojamas: „Užmaskuok ilgąją ietį“ ir nešioja žalvarinį kardą.
Mitas pasakoja, kad jei žemėje nusileidęs dievas neranda kelio į meilę, jis gali sunaikinti visa, kas yra.
Jis buvo galų panteono saulė, geriausiai žinomas iš visų. Mes tai pripažįstame

 

atrodo, kad jos paslaptingumas, niekas negali į tai pažvelgti, nerizikuodamas nustoti gyventi. Jei vienas asmuo, tik vienas asmuo galėtų pažvelgti jam į veidą .... į vieną iš nekaltumo veidų.

Neaiškumas jį paskiria kaip protingą aistringo pragaro kūrėją, šviesuolis atpažįsta jį kaip tą, kuris augina grenadilą.
Tie, kurie kovoja su jo principu, yra dehumanizuojami, mašinos niekada nepažins vaivorykštės, galios įsivaizduoti.
Lugus švyti, yra skirtumas tarp gyvos ir negyvos materijos.

Kaip matote čia, pirmasis iš dvynių nešioja lyrą, kūrybingų menininkų simbolį. Tai vėlyvas Lugės spektaklis.
Antrasis dvynys yra Donno, simbolizuojantis vidinį tamsųjį dvasingumo periodą.

Lugė turi tris veidus, tai galėtų būti
Praeitis-dabartis-ateitis, bet ji priklauso Donnui.

Tai galėtų būti ir trys civilizacijos galios, menininkai (įskaitant mokslininkus) - armija - žemės ūkis, tai tiksliai atitinka jo, kaip politechniko, profilį.

Tai gali būti ir „Etos-patoso“ logotipai, trys įtikinimo principai.


Man šie trys žmogaus veidai yra:
-gimimas
-jaunimas
-brendumas

Bet, be abejo, tai yra trys veidai to, kas mes patys esame, tai yra:
-jūsų gyvuliškumas
-tavo žmonija
- tavo dieviškoji dalis

Iš tikrųjų mes prisijungiame prie druidų filosofinių manų (manų).
Lugusas yra kūrybingas istoriniu laiku apskritai, gyvenimo menais šviesiame pasaulyje. Taigi tai yra gimimas, jaunystė ir branda per jo gyvuliškumą, jo centrinę žmogiškąją pusę ir dieviškąją brandą, tai yra trys žmonijos ribos, kurias jis apibrėžia fiziniame ir dvasiniame lygmenyje.

Nb: kaip mes žinome, kad būtent Lugą mes sutrumpiname trimis veidais?
Paprasčiausiai todėl, kad raižytame baziniame reljefe dievas su trim veidais pavaizduotas lyra šone, jis yra sakralinių menininkų įrankis.

Magos.
Žinias reikėjo perduoti, „Ogmios“ įsakė gretas, tačiau neturėjo visų žinių apie stebuklingus akmenis.
Vieną dieną vyras, vardu Magosas, įsipareigojo surinkti visas pasaulio žinias, tam jam reikėjo Uironos akmenų.
Jis ilgą laiką pažengė į priekį ir aplankė visas galų šalis. Eidavo pas genties vadovus, kad su kiekvienu iš jų aptartų tikrumą, kurio globėjai jie buvo.
Praėjo keli metai ir jam pavyko surinkti visų akmenų, kurie palaikė Galliją, grožį. Jis grįžo į savo išeities tašką ir įkūrė mokyklą, kurioje buvo mokoma tiesos apie galų, protėvių žinių, išsaugotų genčių, elementus ir kilmę.
Miręs Magosas paprašė jį palaidoti po akmenų krūva iš Uironos. Jis daug ko išmoko, tapo burtininku ar, tiksliau, magiu. Jis daugybę kartų persikūnijo per savo palikuonis. Jo žinios grįžo dėl jo šeimos saugomų akmenų dvasios perdavimo.



Nb: „Magos“ yra žodis, nurodantis gėrybių krūvą, žinią apie šeimos daugiametiškumą, todėl daugybė palikuonių taip pat buvo vadinami „saldžiaisiais“.
Šis žodis taip pat žymi bendruomenės daiktų aljansą, rinką, kurioje, pavyzdžiui, prekiaujame. Prancūzų kalba pavadintas „le mage“ - terminas, kuris taip pat nėra indoeuropiečių kilmės. Tai senas kaip pirmasis piliakalnis.
Maponos.
Susidarė šeimos, nusileidimas buvo svarbus dalykas. Tai turėjo reprezentuoti tėvus ir sūnus, nes taip galų civilizacijos dalis buvo patriarchalinė, patriarchalinė, bet jai pakluso didžioji motinos deivė. Būtent jos dėka sūnūs perėmė iš savo tėvų.
Iš tikrųjų ji pagimdė dievą, kuris turėjo veikti šia linkme, jis reiškė tėvystę, dvasios, profesijos ar kūno panašumą. Tai buvo Maponosas, angelo veidas. Būtent jis ėmėsi jau nusektų kelių, kalbėjo taip pat, kaip ir jo protėviai.



Pastaba: mes žinojome, kad Maponosas yra vaikų dievas, jis dažnai yra susijęs su savanoriu Esusu.
Primo kalba:
„Mano“: dvynių panašumas,
„Épo“: aprėptis šeimoje,
„Eno“: lytis,
„Os“: iš „Esos“, valia.
Kas iš esmės suteikia mums tokį pirminį aiškinimą:
Maponos = „Šeimos panašumo troškimas“.

Marcos ir Darcos.
Kernosas ilgai gyveno, turėjo didelę širdį ir turėjo du sūnus dvynukus, kuriuos jis vadino Marcosu ir Darcosu.
Jie buvo užaugę kartu ir niekas negalėjo jų atskirti. Tėvas buvo išradęs žemės ūkį, o sūnūs dirbo laukuose šalia takų. Nepaisant didelio charakterio skirtumo, abu broliai sutarė nieko nedaryti atskirai, nes juos ištiko bendra nelaimė.
Vienam gamta davė gerą vaizdą, bet nė kojos negalėjo judėti į priekį, o kitam buvo suteiktas aklumas ir dvi kojos greitai bėgti.
Tai erzino, nes kai Marcos pasėjo grūdus, Darcos sutrypė ant augančio augalo. Taigi, net dirbant poromis, tik pusė pasėlių davė derlių.
Žmonės, kurie juos pažinojo, buvo pravardžiavę juos taip: „Čia! Marcos ir Darcos, t

 

jis suartina laukus ir gerus grūdus “.
Pavara ir Abala.
Karalius Matosas ilgą laiką miegojo savo urve, kai jį pažadino pavasaris, praturtintas oru. Sunkus gamtoje, jis nejaukiai atsikėlė norėdamas pažiūrėti, kas jam buvo skirta dieną. Prie įėjimo į savo olą karaliavo kvapingas virkštelė, kutinanti jo šnerves, jis staiga prisiminė, kad dienų, o gal net mėnesių, nieko nevalgė.
Staigus vyras puolė link žalios spalvos išorės tvirtai ketindamas sužinoti, iš kur atsirado ši orą pripildžiusi laimė, tarsi dainos saldumas. Jam nereikėjo žiūrėti labai toli, pakelėje, atrodė, kad keistai medžiai jį kalba. Artėjant prie netinkamo laiško meškos žingsnio, jo akys užklupo spindinčią kibirkštį, štai kur jis sutiko Abalą, moteriškos grožio deivę. Jos kreivės iš karto privertė jį norėti, o pastarojo kūnas blizgėjo šilkiniais atspindžiais.
Taigi artėdamas, jis uždavė klausimą, kuris degė jo lūpas:
"Dėl visų dievų, kas tu esi jauna moteris?"
Deivė vėl nusišypsojo ir nė nemirktelėjusi patvirtino, kad ji yra dieviškumas, kuris pažadina sutiktas sielas. Kad jis atėjo iš dangaus ir kad atėjo laikas jam sužinoti, koks žinių medis jam buvo ateityje.
Matosas niurzgėjo: „Aš alkanas, dar niekada nebuvau toks alkanas kaip šiandien!“.
“- Teisingai, šnabždėjo suasmenintas grožis, ir šis alkis tau dažnai grįš dabar, kai tu mane sutikai.
Tai, ką matote, yra tik tai, ką galvojate savo viduje. Mano kreivės, spalvos yra tik skonio to, kas jūsų laukia. Kai kurie sako, kad gluminimas yra prakeikimas, bet jūs esate priversti įkūnyti mano grožio jaunosios Gallic vaisius “
Matosas metė save ant jos.
Iškart deivė virto nauju vaisiu, kurį jūs, žmonės, vadinate obuoliu. Vaikinas paėmė vaisių į dideles rankas ir susmulkino jį prie dantų. Jo regėjimas buvo užpildytas spalvomis, juslės jį lengvai pernešė ir jis nebežinojo apie savo buvimo vietą ...
Vėliau jis pabudo prie obels papėdės, deivės nebebuvo, vyras liūdnai žiūrėjo į jį. Staiga jis suprato, kad žemė užlieta Abalos gerumu.
Obuoliai, aplinkui buvo obuolių. Jo lūpos ištiesė priešais šį dieviškąjį vyrą, jis atvirai šypsojosi.
Naktį užmigus, jis grįžo į savo vienišą urvą ir pagalvojo apie jam pasiūlytą dieviškąjį pokylį.
Po to Matosas dažnai grįžo į savo pirmosios meilės vietą ir vieną ar du kartus pamatė deivę.
Diskusijos metu ji išmokė jį, kad jis niekada neturėtų valgyti visų jam siūlomų obuolių, rizikavo daugiau niekada jos nebematyti. Ilgus metus jis laikėsi šio išmintingo patarimo, tačiau vieną dieną užvaldymas užvaldė ir jis sukrėtė visus rastus vaisius. Nuo tos datos moliūgas Matosas buvo nepatenkintas neberadęs švento obelio .... jis niekada negrįžo į savo palėpę, nebežinodamas, kur galėtų būti jo laimė.
Nuo tos dienos, kai jis susitiko su Abala, jis nusprendė duoti savo vardą šiai metų dienai, tai buvo paskutinė Cantlos mėnesio diena, būtent 29-oji.

Moritasgus.
Buvo dievai iš viršaus ir dievai iš apačios. Pirmasis suteikė dvasios, o antrieji turėjo daugiau kūniškų galių. Visų pirma, Moritasgus buvo garsus, jie atnešė jam aukų, nes jis atėjo iš žemės gelmių, iš aistrų pasaulio ir prisijungė prie tam tikrų įžadų, ypač meilužių. Jie atnešė jai pirštus, falą, krūtis ir dubens. Jis buvo vadinamas „tuo, kuris skverbiasi į viską“, nes net tamsiosios jėgos jo nesustabdė. Jis galėjo tyliai judėti, tamsiausiomis naktimis bėgti neveikiančiu greičiu ir įeiti į širdį. Alisoje buvo sakoma, kad fontanas iš vieno iš savo pilkapių atnešė vaisingumo ir seksualumo dorybių. Žmonės maudėsi kasant dievo valią. Virėjas Sénonas netgi buvo pavadinęs savo jūrinio blogiečio Moritasgus vardu, reiškdamas „moterų meilužę“ arba „didelę meilužę“. Jis buvo kūniškų pašaukimų dievas, tas, kuris galėjo prasiskverbti į žemės, moters, širdį. Iš šių aistrų atrodo, kad kai kurie gallai neatėmė jų iš savęs. Jis buvo džiaugsmo minų, šiltų sluoksnių ir seksualumo malonumų dievas. Be to, fantazijų deivė Sirona niekada nebuvo labai toli nuo Moritasgus. Damona taip pat. Iš visų aukų jie atnešė jam ypač žalvarinių akių, kad patrauktų kito akis.
Galingas dievas, jei kada nors buvo, nes tas, kuris žadina meilę, kontroliuoja dalį pasaulio.



Nb: Aš patvirtinu, su mumis seksualinių malonumų dievas yra ne kiaulė, o barsukas.
Savo triušius galite sudėti į šiukšlių dėžę.
Kitas dalykas - homoseksualumas visada egzistavo. Tarp aptiktų pasiūlymų yra ir tas, kuris su tuo susijęs. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, tarp galų nebuvo pykčio dėl tokios praktikos.
Tai buvo nemokamas mąstymo būdas. Visi darė, ką norėjo.



Morgana

Morgana

Vandeniui garbinti Morgana yra misos deivė.



Geriau žinomas kaip mugė

 

y Morgane XII amžiuje, Morgana vis dėlto pasirodo senovės galų užrašuose. Morgana yra garsioji mūsų vis dar šviežių legendų baltoji ponia, kurią naktį susitinkame keliuose ir kuri žada pavojingą ateitį.

Žodžio etimologija, populiarios legendos ir vandenų kultas byloja, kad Morgana yra misų deivė, kuri praranda keliautojus. Rūko ir prarastų sielų deivė. Atrodo, kad tai turi lemiamą vaidmenį apvaliojo stalo riterių legendoje, kurios garsusis, į akmenį pasodintas Excaliburas pavaizduotas galų monetoje, miškų viduryje.

Karalius Artūras yra civilizacijos šviesos simbolis. Du puikiai prieštaringi ir vienas kitą papildantys gėrio ir blogio subjektai.

Reikia pripažinti, kad slaptas dievas Kentauras galbūt yra subjektas, buvęs prieš liūto Artūro legendą.

MORGANA ATSTOVA UŽDEGTŲ KELIŲ DIEVĄ, TAI VIENAS ATIDARYTŲ KELIŲ VALDYTOJAS.

RŪKOS SUMAŽA.

Morigana reiškia: jaunos karalienės motina.





Nantos.
„Namnetes“ rūpestingumas jauniems žmonėms atsiranda tada, kai dievas išeina iš Atlanto vandenynų. Paplūdimiuose, kuriuos užmušė vakarų vėjas, „Nantos“ atvyko į milžinišką ir žaismingą potvynį. Kareivis privertė be tvirtų primestos moralės įtvirtinimų. Jos bendraujantis juokas riedėjo šlaitais kaip liūtys, kurios viską apvertė aukštyn kojomis. Susiliejęs su neapibrėžtu verslu, jo srautai neabejotinuose mazguose maišo tikrumą su pritrauktų žmonių rimtumu. „Nantos“ dėl visko pasijuokė, iškart gyvendamas. Jo amžinoji jaunystė nenorėjo, kai prarastos sielos norėjo įsiveržti į šią teritoriją rudens pabaigoje. Jis ir toliau grįžo prie kaltinimo, šmaikščiai, net linksmindamasis iš liūdesio, kilusio iš žemiau esančio pasaulio. Nantos juokiasi, tas, kuris palaiko nusistovėjusią tvarką, taip pat nesiryžo įsitraukti į kovas, pasijuokti iš priešingų norėjo primesti savo nelygiaverčius įstatymus. Ir vis dėlto jo lengvumas neturėjo jokios kaltės, pati mirtis drebėjo prieš šio simiano karaliaus bangas. Apie jos buvimą dažniausiai skelbė jūros paukščiai, juokingi kailiai, vardu Ernaes, įsiveržė į kraštus, prikeldami viltį praradusių sielų. Nantos nebijojo nieko ir niekieno, jis nuolat kabinėdavosi prie kito pasaulio vartų, bandydamas įeiti, eiti žaisti kažkokių draudžiamų keiksmažodžių.



Pastaba: „Nantos“ taip pat turėjo turėti tokį nameliską, kaip „Nertos“ šalies viduje. Jo akmuo „Nantos“, nurodantis bebaimiškumą, yra tamsiai mėlynas, o už Atlanto - jo gyvūnas atrodo tyčiojantis Jay. Ernos yra graikų erijų protėviai.

Nemausos.
Nymoise žemėse pačioje pradžioje buvo tik teptukas, užkrėstas nuodingomis gyvatėmis, ši vieta praeivių gentims nieko gero neatnešė.
Jokios kultūros nenorėjo atsistoti tiesiai. Tačiau viduryje tekėjo vėsi upė ir didelis ąžuolas pasiūlė šiek tiek atokvėpio išsekusiems ir alkaniems keliautojams.

Moteris, galinga aiškiaregė, paprašė dievų atnešti istoriją - didžiąją senovės gyvatę, kuri nusekė kelius ir įrengė miestus mazguose.
Pirmą sekančio pavasario rytą naujagimis buvo rastas apleistas prie didžiojo medžio papėdės, netoliese paukštis giedojo linksmą melodiją. Daina truko keturias naktis ir tris dienas. Kuris labai suintrigavo žmones.
Moteris jį pavadino Nemausos. Ji užaugino jį šiose sausringose žemėse, ir jis pasidarė blogas. Būdamas paauglys, jo sugebėjimai dar labiau nustebino. Šis vaikas buvo pamišęs kaip niekas kitas
susidurti su didžiausiomis ir gyvybingiausiomis gyvatėmis.
Tapęs žmogumi, Némausos nusprendė išnaikinti piktąsias dvasias iš šios teritorijos, kur tik jis galėjo gyventi ramiai. Jis dešimt naktų ir devynias dienas bėgo per žemę, apaugusią erškėčių krūmais. Ieško piktų būtybių, gaudo visas vietoje esančias gyvates. Jis sudėjo juos į maišą, kuris atvedė į didelę skylę, vedančią į žemiau esančius pasaulius, ir jis įmetė maišą į pražūtį.
Tokiu būdu išvalytą lygumą jis galėjo pasiūlyti tam, kuris ją iškėlė. Vieta tapo šventove, kur dievai iš apačios nebegalėjo grįžti. Jo garbei vieta aplink medį buvo vadinama: „Németon“, šventės vieta. Nemausosas buvo pirmasis vietos karalius, jis buvo laikomas dievų pasiuntiniu iš viršaus.
Paukštis ilgai giedodavo savo pagyrimus, o žmonės mirė po pirmojo herojaus mirties dar ilgiau.
Ypač naktį sakraliniame rate žmonės pasakojo savo istoriją fantastiškomis formomis.







Nb: Némausos, dar vadinamas Némaxat, reiškia: „dieviškoji valia“.
„Nemo“: dangų dengiantis, „Iros“: savanoriška veikla.
Jo akmuo yra „Némax“: garsenybė.
Žodis, kuris mums pasirodė prancūzų kalba, yra „pervardyti“, iš „Némos“, dangus.
Jei neklystu, Nemausos yra perseki žvaigždynas tarp graikų.

Neman-Iacos.
Pradžioje laiko rūkuose buvo puikus Aurochas, manau, kad būtent jis buvo vadinamas Iamos.
Jis pabudo saulės ciklo pradžioje ir, paspausdamas leteną, užsidega kibirkštis,
Šis kalvis iškėlė saulės rutulį ir verkė

 

visata,
Kadangi šis įspaudas paskleidė pirmąjį žodį,
Jo charakterio stiprybė išgyveno trisdešimt metų,
Jo noras buvo patenkintas ir baltojo elnio ragai išaugo aplink pasaulio medį,
Dieviškojo gyvūno įstatymas buvo pirmasis, kuris pradėjo ciklus,
Druidas, vardu Iacos, stebėjo, kaip žvaigždės juda po smūgio,
Iš čia kyla žinių kilnumas,
„Iacos“ taisyklės buvo modeliuojamos atsižvelgiant į jos eigą,
Būtent jis formavo Nema-Iacos,
Per savo istoriją tai suteikė galią reguliuoti žmonių gyvenimą,
Pasibaigus savo galiavimo laikui, kuris truko galų šimtmetį, aurikas antrą kartą bakstelėjo į akmenį,
Jis įsakė naktinėms pelėdoms,
Jie prisiminė jo kalbos stiprumą,
Nuo to laiko tas, kuris nešioja „Neman-iacos“, nešioja visuotinės teisės ženklelį,
Ženklas, supantis pirmą šilumą ir pirmąjį gimimą.



Nb: tai, ką šiandien vadiname „Torc“, buvo vadinama „Neman-Iacos“, tai yra galios karoliai. Jis nurodo visatos, laiko, bet ir visų pirma protėvių įstatymo pradžią ir pabaigą.
Graikų pateiktas terminas „maniakai“ yra šiek tiek neteisingas.
„Neman-Iacos“ yra tarsi karūna galų senovėje, išsilavinusio ir suteikiančio įstatymams, gyvenimo taisyklėms dieviškasis ženklas. Tai žymus senovės druidų ženklelis. Ši nuoroda į aurochą kyla iš to, kad aplink Stounhendžo šventovę yra palaidotas milžiniškas Neman-Iacos griovys, supantis laiko valią, į apskritimus įtaisyto Kernunos kalendoriaus.

„Iacos“ reiškia ir gerą kalbą, tvirtumą.
Viskas gerai.


Nemetonas.

Nemetona

Nemetona taip pat vadinama Neptūna. Ji yra didžioji motinos deivė, kurianti gyvenimą mėnulio vandenų dėka, kuriuos galai idealizavo pagal savo skonį moterims.

Ji priklauso dangaus karalystei.

Būtent dėl mėnulio, kurį ji sieja su savo įsitikinimu, Nemetona atneša visą sausumos ir jūrinį gyvenimą (tai yra mėnulio įtaka augalams ir gyvūnams), o atoslūgių judesiai suteikia gausų vėtrungio maistą šonkauliai. Ji yra derlinga deivė, kuri taip pat deda druską ir augina sampirą. Laukuose ir miškuose deivė atneša maistą ir pirmininkauja gimdymams bei meilės apeigoms.



Nemetona taip pat yra terminas, nurodantis gyvenimo šventovę, vainikuotą visuose Gauliuose per nemetonus, išvalymus, kuriuose menininkai ir profesoriai mokė meno ir dieviškųjų įstatymų. Šis žodis taip pat žymi nakties dangų arba skaičiuoja galų kalendorių. Lunaisonai. Taip pat ir visų pirma Nemetonos dėka įvyko visos maitinančios, dvasinės ir intelektualinės genties veiklos laiko organizavimas.
Dienos deivė ir gausa yra labai artima mitui apie Nemetoną, tai Etuna (žaliųjų sodų deivė, kur žaliuojanti deivė (Itunija), kuri ji yra šviečianti deivė. Gal šios dvi dievybės jas ir padaro) tik viena, diena ir naktis, sujungta į visagalį gausybės vienetą.

Nb: Daugumos druidų nuomone, kernunos yra vyriškas saulės principas - saulė. Lugus yra jo sūnus, atstovaujantis dienos šviesą. Donnas yra antrasis jo sūnus, arčiau motinos Nemetonos. Jis reprezentuoja ne fizinio, bet minčių pasaulio tamsą.

Prie to reikia pridėti moteriškumo principą, kai Nemetunia yra didžioji motinos deivė naktį ir dangaus vandenynai, Étunia mėnulio pilnatis yra jos dukra, kuri atspindi nakties šviesos atspindį, antroji mergaitė, neabejotinai Morgana. žymi juodąjį mėnulį, tai yra visišką tamsą.





Nervinae.
Pasaulis pasisuko, atpažinimo ciklai tam tikromis dienomis dievai siuntė savo žinutes - Nervinaés.
Tarp „Noricii“ ir „Nitiobriges“ žvaigždžių ištakose buvo švenčiamas kultas, kuris jas pasveikino. Būtent nimfos atvyko perėję dangaus skliautą, jie tuo pačiu metų laiku visada eidavo pamatyti Gallijos, kurią Graikijoje dar vadinate Galatée. Šioje juos paėmusioje kosminėje srovėje yra labai specifinis akmuo, vadinamas „pastovumo tikrumu“. Akmuo su epizodiniais atspindžiais, kurie pasirodė tik iš vienos pusės, ryški juostelė, priklausanti aukščio šturmams ir išnykusi žemyn žemyn - žėručio. Nerviniečiai atnešė vyrams labai gražią dovaną iš kalnų visatos, jos pastovumą, kuris buvo naudojamas apskaičiuoti viso to, kas normaliai matė, trukmę. Jis buvo įpiltas į spirito katilą, kad suteiktų tvirtumą. Tas ritmas. Šios šaudymo žvaigždės buvo išsiųstos iš meistrų žvaigždyno, kurį jūs dabar vadinate „persée“. Tai yra trukmė.
Man atrodo, kad sportas, žinomas kaip bėgimas, jų garbei buvo praktikuojamas išilgai apsauginių sienų, kurios palaiko skaidrų dangų ir kurių akmenys sudaryti iš šios tamsios žėručio. Šis akmuo vadinamas „Nervi“, pastovumu, kuris suteikia nakties stangrumą.
Sakoma, kad šios nimfos gyvena tik nedideliuose skaidraus vandens telkiniuose, kuriuos kalnuose slepia dideli rieduliai.




Nb: atrodo, kad taip

 

„persidarai“, vadinami „Percernes“, įsibrovėlių nuovokumas buvo „Nervinaes“ galų gentyse. Dievų pasiuntinių nimfos dangaus vandenynuose.
Jų pėdsakų randame visur iki pat Ligūrijos ir Nervijos teritorijų. Todėl jie yra mitas, kurį visi paprastai priima.

Žvaigždyno centre esanti žvaigždė vadinasi Nérius.


Ogmios


Darcosas grįžo į sausumos gyvenimo kraštus, jis išskrido per Bélissama išvalymą, neradęs jaunos mergelės, kuri galėtų atkurti normalią jos formą.
Jis netrukus atvyko penktą metų mėnesį.
Lugusas buvo atsivedęs liūtą, laukiantį jo apačioje, ir jokio urvo, kuriame jo nebūtų galima paslėpti dienos metu.
Atvykęs jis pasislėpė iškart už medžio.
Liūtas riaumoja: „ką galime parodyti tam, kuris nenori matyti.
Aš esu „Ogmios“ ir jei tu atsisakysi pažvelgti į mane, turėsi mane išgirsti! "


Ogmios

Ogmiosas yra akmens drožybos menas, jis yra pagrindinis dievas. Jam atstovauja senas žmogus, padengtas liūto oda, kuris išsiskiria tuo, kad žmonėms, grandinėjantiems po jo ausis, atrodo, kad ši grandinė prasideda nuo jo liežuvio.

„Ogmios“ yra senatvės atvaizdas, įrodantis savo vertę ir patirtis užmušant liūtą, kuris yra gimimo simbolis, žmonės klauso jo kalbų negalėdami atsikratyti, susikirtę ausis.

Todėl dieviškumo, kurio besąlygiškai klausome, tas, kuris priima įstatymus, kurių reikia gerbti savo patirties dėka, ir visi laikosi elgesio, iš kurio seka seno žmogaus istorijos.

Senovės galų įstatymų leidėjų ir patyrusių senų karių dievas.


Galai buvo gerai žinomi dėl savo veržlumo ir ilgų kalbų. Rastose epitafijose sakoma, kad „Ogmios“ vaizduoja „iškalbingumą saulės akivaizdoje“. Iškalbingumas, kurio negalima paneigti, patirtis, bet senovės simbolikoje tai reiškia: iškalbos gimimas. Mokymasis.
Gallijos jėgos dievas.
Galima pamanyti, kad galų jėgos dievas buvo Tanaris, bet tai buvo Ogmios.
Galų stiprybė visų pirma yra personažo stiprybė, būtent tai ir daro Ogmios iškalbingumą senu žmogumi. Žmonės, suskambę už ausų, atstovauja tiems, kurie jo klauso ir seka paskui jį, išmokyti stiprių jo žodžių ir paprasto kalbėjimo būdo.

Rašyme.

Onuava.
Žmonės, žinoma, keliavo, ir tarp jų buvo varžybos, kurios nebuvo panašios į kitas. Šie galai ten turėjo nuotykių kupiną temperamentą. Jie beveik nuolat gyveno ant vandens. Daugelis pasiklydo per salų vingį ir į vandenyną be uolų, kad jas išlaikytų. Taigi deivė, galbūt motinų motina, nusileido ant nuskendusio laivo kojos. Tai buvo Onuava, ryto žvaigždė.
Ant galvos šonų buvo išaugusi pora sparnų, dieviškojo ir išmokto dvasios simbolio. Jos dėka jūreiviai, kurie praleido naktį, šį kartą gerai išvyko namo. Ji pasirodė tokia, anksti ryte ir vakare grįžo parodyti krypties. Iš tiesų Onuava nuolat judėjo tarp sausumos ir vandenyno. Jūreiviai greitai jį dievina ir savo valčių viršūnėje nutapė jo pavidalą.




Nb: iš tiesų Onuava yra ryto žvaigždė, kaip spėjo daugelis kitų. Tačiau ši planeta, kuri yra Venera, ryto žvaigždė, neturi tokios pačios prasmės kaip graikų-romėnų Venera. Vėlgi, tai yra galų pragmatizmas, kuris suteikia jam pagrindą.
Iš „Anao“: tikslumas ir „Ivis“: gyvenimo būdas.



Ovios.
Gallio pakrantės šiaurės vakaruose gyveno daugybė genčių. Jis suskirstė Éburovice, Lexoviens, Viducasdes, Ašviens ir Ovéliocasses aplink tą patį dievą, neabejotinai pirmąjį vietos dievą, jis buvo vadinamas Ovios amžinuoju. Jis buvo amžinybės dievas, jis pasirodė salos pavidalu. Itin atspari mediena apnuogino Ouve krantus, pasirodydama kaip įvairūs ir išsibarstę kaulai, kurie buvo sudėti visur. Šis mirusiųjų dievas aukojo dovanas gentims, kurios iš jo padarė arkus, nuodus, tačiau kurios taip pat buvo naudojamos aplankyti mirusiųjų pasaulį ir grįžti iš jo, kai buvo naudojami jo dūmai. Vartai į paslėptą pasaulį buvo prie salos upės ištakų. Šis dievas taip pat buvo vadinamas Luxovios, kuris naudoja kukmedį. Pavojingas dievas, galintis prikelti mirusiuosius, dievas viršūnėse naudojo kaulus.





Nb: vėlgi judėjų-krikščionių palaikoma indoeuropiečių srovė aiškiai prisidėjo prie visų mūsų protėvių pėdsakų ištrynimo. Taigi mes aiškiai supainiojome „Ovios“ kukmedį su „taip“ avimis, graikų-romėnų užrašai savanoriškai supainioja „U“ ir „V“, kad būtų pridėta komplikacijų ieškant mūsų senosios europietiškos kilmės. Tai tikrai sisteminga valia pakenkti
į dislokuotą Europos pagrindinę kultūrą. Jie stengėsi, kad mūsų daugiametė civilizacija išnyktų su daiktais iš kitur.

Šis žodis „ovios“ vis dar turi prancūzišką kilmę: „os“.
Jo akmuo pavadintas „Ovi“.


Buvo galų avių dievas, kuris nešiojo savo vardo šaknis: „Moltinus“, o ne „Taip“.

Pantos.
Nantos

 

turėjo brolį, vadinamą „Pantos“. Jei pirmasis buvo apimtas nepaprasto juoko ir po to negalėjęs iš tikrųjų nusiraminti, antrasis jį paveldėjo iš kitos kosminės pusiausvyros pusės. Jis galėjo gyventi tik ištverdamas.
Sakoma, kad „Pantos“ niekada nesustoja, kad norėdamas tinkamai gyventi, turi patirti priešingą jėgą. Tai buvo keistas dievas, įsimylėjęs nenuoseklumą, negalėdamas likti jam ištikimas. Esant menkiausiai problemai, jis bėgo palaikyti griūvančių pasaulių, jo egzistavimas buvo priešingos jėgos, jis turėjo patirti aistringas galias.
Dievai iš viršaus norėjo sutrukdyti jam išlaikyti pasaulį tvirtai ir vieną dieną nuleido nuo dangaus didžiulę uolą.
„Pantos“, pernelyg laimingi dėl šio naujo iššūkio, puolė į viršūnių aukštumas, griebdami uolą, kuri nugrimzdo į šlaitus. Jis galėjo jį sustabdyti, bet negalėjo jo paleisti, nes būtų praradęs iššūkį. Milžiniškos mišios, laikomos kalnų pakrantėje, būtų ištirpusios žmonių pasaulyje, o paskui - aistringame pasaulyje.
Sakoma, kad šią uolą, kabančią ant uolos pusės, „Pantos“ išlaiko savo vietoje šiandien, po kelių tūkstančių metų. Mes nesakome, jei dievas nelaimingas, ar ne, jis įvykdo savo likimą.


Nb: „Pantos“ nereiškia „kančios“, tai reiškia ištvermę. Matyt, jis buvo galų dievas.

Poeninos.
Gerai žinoma, kad dievai iš viršaus neša sveikatą, o iš apačios - imbroglius. Dažnai žmonėms, kurie nešiojasi savo naštą, reikia vėdinti save ir palikti mirtingųjų pasaulį, kad jis eitų ir prašytų mažos laimės iš aukštumų. Ligūriečiai ir gallai turėjo bendrą dievą, kuriam rūpėjo tiek sielos, tiek kūno, kuris buvo per daug artimas korupcinėms jėgoms, negandos. Jo vardas buvo Poeninosas, kuris dovanoja gerą gyvenimą. Jei jis buvo paprašytas, jis gyveno daugiausia kalnuose, kuriuose pilna grynumo. Žmonės, nuėję į jo rūmus, dažnai būdavo atleidžiami nuo ligų, kurias sukelia purvinos dėmės. Jos šaltiniai taip pat išgrynino dvasią. Jo augalas buvo Sapana, raudonasis avinžirnis, kuris gydo kūną ir protą. Grįžę į žmonių pasaulį, tie, kurie padarė kalnų gydymą, buvo pakeisti. Esant geros formos sveikam gyvenimui, kurį jiems paliko Poeninosas, jie leido visą laiką gyventi pilnai. Panašu, kad jos teritorijose buvo sveikatos akmuo, vadinamas ametistu „Pana“.



Nb: viskas gerai, Poeninosas buvo gydantis dievas, sakydamas visišką gyvybingumą. 100%. Nepaisant to, ką sako romėnų ir krikščionių melas, šis dievas yra galų ir Ligūrijos kilmė. Jis yra susijęs su Épona.

Keturi.
Kiekvienų žvaigždžių metų pabaigoje atėjo protėvių ceremonija. Jis buvo vadinamas Quatos, negyvų medžių festivaliu. Šis vardas kilo iš bardo, kuris maloniai gyrė metų pabaigą, praėjusį sezoną.
„Cutios“ mėnesį mes susirinkome į specialią vietą, miško medžiai buvo praradę visus savo lapus, druidai buvo įrengę kantoną ir giedojome žuvusiųjų ar bent jau mirusiųjų atminimui, kaip šie be lapų. medžius, kurie kitais metais turėjo sugrįžti kitam gyvenimui.
Užsidegė didelis gaisras, po kurio vyko pokylių salė, kurioje gitaristas nukreipė šventes. Tai buvo šiltas momentas, kai senovės dieviškieji miškai priminė savo egzistavimą klanams, senųjų šventė paskutinę saulės metų akimirką. Negyvų medžių šventė.




Nb: Qutios, taip pat turėjo būti vadinamas Quatos, pažymėtas kalendoriuje, tai buvo senovės ir mirusiųjų šventės laikas. Iš to, ką radau, kilo klausimas dėl kantono (dainos vietos, galbūt menhiro) pastatymo. Ši šventė turėjo ryšį su medžių be lapų atsiradimu žiemą, tikriausiai su mirtinguoju aspektu ir sielų amžinybe.
Primo kalboje „Quatos“ nurodo senovės, dieviškųjų miškų valią. Tai galbūt buvo bardinio tipo poetinė pasaka.

Randosatis.
Arkliai buvo galingi gyvūnai, kurie leido judėti beveik visur, kirsti kliūtis. Šiuos gyvūnus, kurių galai žmonės naudojo veisdami didelius gyvūnus, naudojo ir daugybė kariuomenės būrių. Ir buvo dievas įkūnyti šią didybę, tai buvo Randosatis. Jo kariuomenės turtus padidino šių arklių spalva ir žėrinčios antklodės. „Randosatis“ raiteliai sudarė nepriekaištingą gretas, ilgosios eilės paskelbė apie puikų kavalerijos meistriškumą. Jis buvo dresuotų karo žirgų dievas, kuris sudarė sieną, įsitraukdamas į kovą.
Šie raiteliai galėjo ilgai keliauti, jie buvo tie, kurie sudarė arklių armiją.
Sielos kilnumas, malonė ir teisumas dėl jų išsilavinimo buvo atgaivinti

5000/5000
Nominalus maksimalus karatų kiekis: 5000
nuoga visų. Vėliau jie buvo vadinami riteriais.


Nb: Randosatis buvo raitelių būrio dievas, iš etimologinio tyrimo išplaukianti grupinė iškovojimas iššaukia arklius, pasiruošusius palaikyti tvarką.
•


Deivė Ratis.
Akivaizdu, kad gentys išsiskyrė daugiausia jų įpročiais ir produkcija. Ir konkretus dievasEsė saugojo įėjimą į klano teritorijas, ji buvo vadinama Ratis, paparčių deivė. Labai paslaptinga deivė, kurią nuo tada žinome tarp venecijiečių, net eidami į senovės keltų teritorijas, kur ji buvo vadinama Ritona, ar net į Lutetiją. Jo augalas buvo paparčio, nes jis yra tas, kuris ribojasi su miško pakraščiais, todėl pasienio augalas par excellence. Galiai reikalavo dieviškumo, kad išlaikytų ir savo asmenines žemes, bent jau turtingiausias.


Nb: visa tai, kas padaryta, deivė Ratis yra vartų, sienų, kuriose yra fordai ir kitos demarkacijos, deivė. Tai daro ją aukle. Čia vėlgi yra galų krašto moteriškumo pusė.
Kita vertus, atrodo, kad jo vardas buvo sumaišytas su tam tikroms vietoms būdingomis spalvomis

Rigisamus.
Parizijuje, pagaliau pačioje giminės implantacijos pradžioje, nieko nebuvo, tik keli paparčiai, puikūs, kurie davė savo rizomoms maitinti ten praėjusius keliautojus. Ten gyveno vietinis genijus, vardu Root, Ratis. Geras genijus, kuris nesiryžo išgydyti kūno ir sielos negalavimų. Ši vieta greitai buvo labai perpildyta, nes iš ten paliko keturis sielos kelius, sakoma, kad ji yra, ir iš ten mes galėjome palikti labai toli. Norėdami pasveikinti keliautojus ten, meistrai atsiuntė kitą „Titaną“, vadinamą „Rigisamus“, taip pat sakydami sakalų deivių tėvą - percernus. Vieta veikia kaip dvasios katilas, ji buvo vadinama „pario“, kuri taip pat reiškia „siena“, konteineris. Čia buvo virtos šių garsių paparčių šaknys. Magiškas produktas, kuris buvo vadinamas „prení“, taip pat buvo parduodamas mišiose, poetų šaknys ir didikai.
Rigisamus greitai tapo pageidaujamu gyventojų dievu, be to, jų vardas „parisii“ kilęs iš šio poeto dievo, dar žinomo kaip „parigisamus“. Čia prekiavome dvasios, likimo ir malonės kilnumu. Pirmasis tikras karalius, kuris pademonstravo visas poeto ir prienų dievo malones, gimė šioje šalyje, padalytoje tarp šalto ir karšto. Vaikų paparčių žemė.
Katilas, kuriame jie ruošėsi, dar buvo vadinamas „Kvariatomis“, ąsotis, kaukolė, atspindėjęs konteineris. Saugumo akmuo vadinamas „Rigi“: individualumas, tas, kuris palaiko.




nb: „Rigi“, tariama „parisii“, „Risi“, nurodo asmenį. pirmoji forma tikrai buvo „santaupos“. „Pritio“ iš „pritio“ (publikacija?) Nurodo maldą. „Samos“ - tai dvasingumo laikotarpis, kuris erelio paparčio šaknis surenka, vadinasi, „Rigisamus“.

Juokauti indoeuropiečiams. : „Parisii“ nereiškia: „ten“
Šis tikrumo akmuo vadinamas „Rigis“, jis yra labai geros kokybės kreida.
Eino akmenį Seine turėtume rasti „Épo“, inkubatorius, dar vadinamas dangčiu, yra oranžinis arba mėlynas geodezinis akmuo.
Saksonai.
Žinojome dievų naudą, tačiau norėdami įgyti dar daugiau žinių, neturėtume nedvejodami kreiptis į jų patarimus.
Iš visų sandorių, kurie gimė siekiant kovoti su poreikių dievais, buvo ir karys. Galai buvo žinomi neturintys baimės. Tačiau kitos tautos tapo jų priešais ir jie taip pat buvo drąsūs.
Kad paprastus valstiečius pavers baisiais kariais, mokomas jaunuolis buvo išsiųstas į žemiau esantį pasaulį. Kontaktas su būtybėmis, tinkamiausiomis taikai. Karjeruose, kur buvo rasti taurieji metalai, gyveno ginklų dievas, kurio įkūrėjas buvo Saxanos. Tie, kurie ten nuėjo, nuėjo ten gauti ginklų savininkų dievo dovanų. Praėjo keli metai, kol išsiųsti vyrai buvo vėl matomi. Treniruotės buvo sunkios, varginančios, tačiau sausgyslės grįžo su mišraus geležies ir vario kūnais. "Štai kur mes žiūrime, štai kur mes renkame, štai kur mes gaminame karo metalus. Čia taip pat kuriame baisiojo Galio kario sielą ir širdį", - paskelbė vienas prie šių kasyklų įėjimo. Saxanos atnešė įniršio ir žvalumo, tiek patirties ginklams, kurių meistras buvo neginčijamas, tvarkymo.
Kas buvo vedęs pamokas, tas tikrai tapo garsiais kareiviais. Tamsėjimas tapo profesija, o instruktoriai buvo tikri dėl savo įdarbinimo, kai išsiuntė juos į paviršių. Saxanos buvo dievas iš apačios, jo aistros padarė jį karo šeimininku, jo studentai maudėsi kompetencijos vandenyse.
NB: Saxanos akivaizdžiai buvo profesionalių karių dievas, bet atrodo, kad jis buvo tobulumo dievas, mokydamasis kitų amatų.
„Terminatorių“ galite sudėti į šiukšliadėžę.

Sequana.
Tarp Alpių ir Vogėzų yra teritorija, kurioje įsitvirtinusi kieta gentis. Jie garbino dievybę, vadinamą „Sequana“, atšiaurių vandenų deivę, kuri karaliavo Saone.
Šie vyrai buvo kovotojai, jie buvo vadinami „Séquanes“, energingo akmens - „Ségo“ buvo tikras. Kariai nuolat susidūrė su kitomis tautomis. Jie gyveno šalyje, kurioje buvo šiurkštumo, jie buvo sunkūs ir galingi kiekviename mūšyje. Mes matėme juos ištrūkus iš

 

aplinkiniai kalnai, įnirtingai nusprendę.
Jų sostinė vadinosi „Vésontio“. Sanė tuo metu buvo vadinama „Souconna“, Sequana upe.

Sirona.
Žmonės žinojo, kad dievai su jais nekalba, per daug aukštai dieviškuose pasauliuose. Tačiau moteris, pusdievė ir pusiau žmonė, buvo įgijusi mokslą apie šviesų vandenis. Ji kalbėjosi su žvaigždėmis. Jo litaniškos dainos, kupinos nežmoniško nuoskaudos, privertė žmones svajoti. Ji buvo vadinama Sirona, kuri sukelia sapnus. Jo užkeikimai buvo galingi, jo astralinės maldos turėjo suglebti kaip liūtis, pasiimanti su jais praeitį. Nuo šių vėlyvų akimirkų vidinė kelionė paskatino savo istorijas. Gyvatės buvo paleistos, išeinančios iš širdies. Juodi šilkiniai ropliai, pagerbiantys gedulą, kupini nežmoniškų aistrų.
Nostalgija lėmė aštrų atsparumą, Sirona įkvėpė vyrus, nutraukė ryšius su praeitimi. Seserys šventė ją ir jos vyraujančias galias dėl norų. Klijuoti savo magiją per savo kūną, skleisti svaiginantį kvapą tarp gyvybingų Biturige genčių.




Nb: Iš to, ką radau, Sirona buvo burtininkas, garsinamas maldininkų. Jo akmuo yra medžio anglis: „tinginiai“, jo pavadinimas „Siros“ iškėlė išgyventų svajonių, fantazijos akmenį.
Iš pradžių netikėjau tuo ir vis dėlto Sirona yra sirenų protėvis, viskas atitinka.

Smertullos.
Žemės ūkis reikalavo griežtų taisyklių, dievas Smertullosas buvo ten, kad įsakytų jų moralę. Jis buvo kario dievas, pasaulio gynėjas iš viršaus.
Smertullosas buvo derliaus, įgytų žinių pažadų ir darbo laukuose moralės dievas. Jis buvo pašauktas vasaros pabaigoje, derliaus nuėmimo metu dėl savo išminties, derliaus sąskaitos padarė jį vienu iš pagrindinių dievų. Jis taip pat laikė 1/3 pasėlių prieglaudoje, kad po metų galėtų atsodinti. Jis buvo žemės ūkio nuojautos dievas. Būtent jis saugojo žmones nuo jų gundymų, neleisdamas jiems užfiksuoti to, kas jiems nepriklausė, taigi, jie nepasitikėjo senovės gyvate, Smertullos moralė atstūmė karštligiškas aistras, kurios tvartuose galėjo būti katastrofiškos.



Nb: viskas gerai, pradinėje kalboje „Smertullos“ nusako darbo su aplinka moralę. Tai energija, nes ji taip pat yra entuziazmų dievas.

Smertullos

Smertullos galų kalba reiškia pjaunamąjį, kurį mes randame senovinėje šventykloje, kurioje atstovaujami kiti trys galų dievai. Kitos dievybės, turinčios įsibrovėlių pritvirtintus vardus ant jų stelažų ir vaizdus, šiek tiek pasikeitė, atrodo, kad Lug nešioja ibex ragus. Smertullos apsimeta, kad nori sutraiškyti grėsmingą gyvatę.

Galiams gyvatė yra pasakojimas, vandens garbinimo forma simbolis.

„Smertullos“ pjūtikas nori sunaikinti įsibrovėlių sugalvotą melagingą istoriją, nužudyti meluojančią, aistringą gyvatę, būtinai siekdamas apsaugoti brangius grūdų maišus, kurių šie pat plėšikai turėjo paprašyti Galijos valstiečių po invazijos, pakeisdami perduodant žinią apie didieji pagrindiniai dievai.

Iš išskaičiavimo galime manyti, kad pjaunamoji taip pat yra platintojas. Jo tvirta konstitucija įrodo, kad jis yra sunkus darbuotojas. Tai yra atsparumas ekstravagancijai ir įžvalgumui.


Todėl Smertullosas yra valstiečių ir žemės ūkio dievas.


Stolokas.
Stolokas buvo sportininkams gerai žinomas titanas, jis buvo imtynininkų dievas.
Tie, kurie žaidė šį žaidimą, buvo labiausiai pagerbti, nes tornadas dievas turėjo savo rūmus žvaigždėse. Mes matėme jį ateinantį iš toli, pasilenkiantį iš visų jėgų. Jo didžiulis atokvėpis išprovokavo žvalumą, jis taip pat buvo budrus. Kai neišvengiamas debesų vėjų dievas metė savo priešininkus į žemę, jis gerbė dievų pagarbą, jo aiškioji magija ištuštino dieviškąsias talpyklas, kurios gaudavo aukas. Mes jį taip pat pažinojome kaip vandens srovę, jis buvo tikras kovotojas, impozantiškas, pasiūlęs pergalę tam, kuris buvo to vertas.


Nb: Aš nebūčiau turėjęs padaryti daug klaidų,
tai buvo dievas, kuris buvo pašauktas per muštynes, bet, be to, atrodo, kad jis patenkino meilius norus. Aplink buvusį „Titano Stolocus“ buvo daug žvalumo.

Sudekronas.
Vyrai ieškojo minmano, laimėjimo, o kai kurie iš jų svajojo į olus. Tai buvo laiko pradžioje.
Šie piliakalniai buvo vadinami „Sudecronis“, o tai reiškia vidinę kernunos energiją. Šios vietos buvo padengtos drebančia žaluma, kuri jas priartino prie dangaus. Sakoma, kad štai, kur laiko dievas miega, šiose taikiose daubose, kuriose vyrauja liūdna atmosfera, gydo dvasios bėdos. Druidai liepė pastatyti pirmuosius piliakalnius pagal šį modelį, priorai prisigalvojo apie tai kūrybos trikdančios šviesos prieglaudoje. Vėliau buvo palaidoti karaliai, per labai santykinę dvasinę amžinybę.
Tuomet vidinės ramybės vietos buvo paverstos amžinosios ramybės vietomis.



Nb: vėl kilo didelė indoeuropiečių interpretacijos klaida: „Minmanas“ reiškia: pasiekimas. Nemintis“, kuri yra visur vykstantis terminas.
„Su“ reiškia energiją, „sude“ vidinę energiją, „cronis“, dvasios laiką, kur laiko dvasia, kaip tau patinka, yra Kernunos.
Šis „Kernunos“ pavadinimas prancūzų kalba buvo paverstas „cranium“. Tai yra minties vieta.
Kita informacija, „Krich“ Gaulish mieste, prancūzų kalba tapo „dykuma“.

Sucellos.


SUCELLOS IR NANTOSUELTA yra sutuoktinių dievai.

Visatoje Cernunos dvasia nuo šiol buvo atnaujinta, padalyta į du dvynukus, „Lugh the loo“ ir „Donnas“ atminimą.
Žemėje gimė būtybė, o pastaroji nerado moters, kuri turėtų ją atnaujinti, kad ji būtų nemirtinga, kai ji jau buvo suaugusi.
Jis ilgai ieškojo, ko jam trūko, nežinodamas, kas tai yra, jo žingsniai palaikė jį ritmu ir jam tai tik patiko.
Mes žinome, kad dievai davė jam vietą, nes jo ritmas jiems buvo malonus.
Jie davė jam stiklainį, pripildytą amžinybės skysčio, ir didelę plaktuką, kurio smūgiai priminė širdies plakimus.
Jam buvo pasakyta, kad jei jis nerado savo kelio vienas, tai buvo todėl, kad trūko pusės savęs. Kad jis anksčiau ar vėliau su ja susitiks ir kad jis niekada neturėtų nustoti spausti šventą indą, užpildytą gyvybiškai būtinu skysčiu.

Sutugios.
Dievai yra vainikuojami, giriami, meldžiami ir gerbiami visame Gaulyje.
Kiekvienas kraštovaizdis turi savo, nes peizažas ir platus akiratis yra jų rūmai žemėje.
Aukštuosiuose Pirėnų kalnuose gyveno dievas Sutugiosas, pravarde „karūnuotas karys“. Aukščiausios viršūnės kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą uždengdavo saulės karūną. Tai buvo Sutugios išraiška. Tas, kuris suteikia kalnų balsą.
Šis kario dievas, visas šviesios spalvos, turėjo savo poetus visoje Pirėnų grandinėje.


Nb: iš „Su“: šviesos energija, „Togi“: smailės ir „kaulai“: savanorystė. Šis dievas neabejotinai įkūnijo savanorišką tarnystę tiems, kurie lipo į viršų, tai buvo garbės vardas. Įžvalgių lyderių dievas.

Sylvanos.
Miške žmonės pasiklydo. Druidai uždraudė galų vyrams per daug įsitraukti į miškus, nes per dažnai nutikdavo jauni žmonės. Būtent tada nelaimės vietoje esančio vaiko kelio viduryje voverės pavidalu pasirodė dievas. Tai buvo Sylvanos, šakų dievas, jis nešė akmenį, vadinamą „Silva“, kuris primena pumpurą, kuris randamas upėse virš Lutèce. Sylvanectes teritorijoje.
Šis akmuo, žinomas kaip ištikimybė, išsaugo palikuonis ir atšifruoja susipynusias dvasias. Sakoma, kad kiekviena gentis turėjo vieną, tai leido visada rasti savo kelią ir tokiu būdu grįžti į savo pradinį tašką yra nuoširdūs keliai. Šis dievas Sylvanosas saugojo filiacijas, jis paskyrė priklausymą ir to, kuris jį pagerbė, gyvybinio kelio tęsinį.
Keliai, kur atsirado dievybė, atrodė panašiai kaip šakos, tvirtai pritvirtintos.
Manau, prisimenu, kad būtent jis davė idėją mūsų protėviams šventės dieną, kurią jūs vadinate „Kalėdomis“, papuošti medį visais tikrumo akmenimis - medį, papuoštą visomis vaivorykštės spalvomis danguje.
Tai nutiko anksti ryte, visą naktį lijo ir kai pirmasis saulės spindulys palietė aptariamą medį, lašai, kabantys visur jo šakų galuose, bučiavosi visomis kūrybos spalvomis.
Nb: „Sylvanos“ tarė „Filvanos“, o „Silva“ - „Filva“. Tai yra galų kalbos džiaugsmai, senovės patoisas.

Tanaris

Darcosas aklai bėgo į visas puses ir vieną dieną leidosi į takus, kurie netyčia vedė į dieviškąją Donno teritoriją, dvasių žemes. Pastarieji didžiąja dalimi blaškėsi mėnulio soduose ir Donnas kėlė didelę pyktį. Taurusis jautis buvo bejėgis prieš aklųjų greitį.
Septintą metų mėnesį, derliaus nuėmimo metu, Donnas privertė vilką dievą pasirodyti viduriniame pasaulyje. Tai buvo Tanaris ir jis turėjo kalnų audrų rūstybės galią.
„Tanaris“ lazerį jam davė Donnas, jis buvo vadinamas „Gaïsos“, pamišęs lankelis, ginklas buvo greitas, jis atsitiktinai zigzagavo per dangų ieškodamas savo aukos.
Darcosas jautė stiprų vėją, kuris sustabdė jo trasą jo trasoje, tada žaibas privertė jį apdengti regėjimą ir tai, ką jis pamatė, jį išgąsdino, didžiulis debesis, juodesnis už save, pasistūmėjo į priekį ir sušuko. bauginantis balsas: "Atsimink, kas esi!"
Jos galūnės sustingo, ir drebantis garsas pasklido per širdį.
Jis prisiminė, kas jis buvo, ir buvo tik pusamžis vyras.
Kitas žaibolaidis jį vėl apakino ir jis buvo paverstas šikšnosparniu.

„Mes negalėsime atitaisyti jūsų padarytos žalos. Dabar turėsite vaikščioti ant lubų ir gyvensite tik tamsoje“, - sako „Tanaris“ vadovas.
„Jūs išdrįsote į dvasinių kraštų sritį, buvote pusdievis ir negalėsite reinkarnuotis, nes išvargote amžinybės augalus“, - dar kartą pasakė jis, stebėdamas, kaip „Darcos“ bėga drebančiai.
Taraska.
Per visą istoriją vyrai mokėsi iš savo aplinkos. Kai kurie inv

 

 

 

 

5000/5000

 

 

pasenę įrankiai ir kiti patys sugalvojo metafizines idėjas. Tačiau jautis buvo dieviškoji atmintis, o žmonių atmintis nenorėjo judėti, jis išliko savo pozicijose, savo interesuose, gyveno iš savo nepakankamo turto. Tanaris egzistavo siekdamas apsaugoti religinės dvasios pagrindus, o religinė dvasia padarė karą dėl naujovės.
Kernunosas piktinosi, kad nesivysto, jis buvo laikas ir dvasia, evoliucija. Mirties deivė kadaise iš globėjo, Taraskos, sukūrė fantastišką būtybę, aprūpintą pačiais aštriausiais gyvūno gabumais, ši turėjo dideles meškos nagas, kad viską sugautų, didžiulę liūto burną, kad viską prarytų, ir panteros, padengtos žvynais, kūną. atsispirti viskam ir judėti judriai. Ji įkūnijo priešiškumą, kurį personifikavo obskulantizmas.
Šis fantastiškas padaras užpuolė visus, turinčius religinę dvasią dėl savo asmeninių savybių, tuos, kurie nenorėjo vystytis augindami melą ir atmetė kūrybinę dvasią iš Lugės šviesos. Ji svėrė sielas ir prarydavo nušvitusių veidus. šie vyrai buvo atpažinti kaip tam tikra kepuraitė su kupolu, saugančia jų kaukolę nuo žvaigždžių šviesos.
Vėliau taraskas, kuris nebepriėmė jokių naujienų, tiesiai užpuolė politechniko žemę, o medžiotojas buvo išsiųstas su savo šunimi nužudyti padaro. Tačiau pabaisą saugojo Donnotarvos dvasia. Medžiotojas, žinomas kaip Cucholain, Conanas, pražuvo iš buliaus jėgos. Šuns nuniokotas monstras išvežė jį į aukščiau esančias žemes, jis iki šiol yra įrašytas žvaigždėse.
Taraska galėjo vykti ten, kur norėjo, per 12 išvalymų žemėje.
Animosity padarė didelę žalą tarp tautų ir vieną dieną žinomas bebaimis medžiotojas, vardu Cauono, nusprendė jį persekioti ir nužudyti pas savo ištikimą šunį, kuris turėjo geriausius žmogaus gyvuliškumo talentus. Jis ilgai medžiojo ir persekiojo fantastišką žvėrį iki Donnotarvoso. Taraskas jį nuvežė ten, kur turėjo būti užkluptas medžiotojo likimas. Šuo toliau medžiojo dieviškąjį monstrą, o jo šeimininkas atsidūrė priešais taurųjį jautį, likimo kardą rankoje.
"Kodėl jūs man neleidžiate nužudyti šio tauriojo žvėries Jautis, jis praryja religingus ir kitus vyrus, religingi yra jūsų?" Apraudojo didžiulį Bovidą.
„Jei sukurta žmogaus religija atsisako naujovės, nustosite judėti to, kas dar didesnė.
Medžiotojau, jūs išdrįsote už fizinio pasaulio ribų, čia yra tavo pabaiga, tavo atmintis ir prisikėlimas, čia bus išsaugota tavo atmintis, nes žmogus negali persekioti po mirties ar visiškai pasisavinti gyvybės. Matrai pasveikins jus su erelio karalyste.
Niekas žmonių žemėje nėra amžinas. “, - atsakė dievas.



TANARIS
Yra nesusipratimas dėl „Tanaris“, žinomo kaip „Taraniss“, dar žinomo kaip „Thor“.
Krikščioniška aktucija perrašė senas keltų-germanų legendas, sukeldama (savo noru?) Keletą klaidų.
„Donar“ buvo klaidingai sutapatintas su „Tanar“, tačiau šis garsusis Donar iš tikrųjų yra Odinas, o ne Thor.
Tai yra Donnotarvosas, jaučio dievas, o taranis yra nuolat susijęs su vilku.

(Tiems, kurie domisi, garsus Thoro plaktukas, kurį tik jis gali pakelti, iš tikrųjų reiškia: Šiaurės šalių kultūrinė atmintis, kuri
gali pagimdyti tik šios kultūros sūnus)

Tanaris pravarde: griaustinis.
Jis taip pat vadinamas dievu, turinčiu jaučio stiprybę, Taranis, nes jis priklauso Odino karalystei, dvasinei kalendoriaus daliai.

Jis yra kovos dievas, kuris atėjo pas mus iš centrinės masyvo ir Cevennes kalnų (jis taip pat žinomas karpatuose, Tatriso kalnuose ir Tyros upėje).
Jis yra alternatyvi asmenybė dievui Lugui, jo broliui (Tanaris yra Donno karo išraiška. Štai kodėl mes jį kartais laikome vienu iš dviejų laiko vežimų).

Tanaris yra dievybė, iššaukta per mūšius, žaibo greitumas, paralyžiuojantis griaustinis ir viską atimantys potvyniai yra jo „prekės ženklas“.

Morgana, meilužės deivė, gali būti tamsiųjų debesų dievo žmona.

Jo veikėjas yra šešėliai. Mirties šešėliai lydi jį, aišku, jis yra dvasingumo ir atminties gynėjas.

Jei Lug yra sodrus kūrėjas, „Tanaris“ elgiasi sunaikindamas tai, kas užkerta kelią. Tai keršytojo archetipas, turintis visagalės burtininkės reputaciją. Būtent dieviškumas yra atsakingas už Donno dieviškosios ir dvasinės karalystės gynimą.

Jo gyvūnai yra riaumojantis vilkas, varnas su juodais sparnais, siautančių vandenų gyvatė. Falukas, singi, yra bene labiausiai reprezentatyvus Tanario gyvūnas, jis taip pat turi dvasinę juodojo jaučio jėgą.
Soldurio.
Visos visuomenės turi savo karžygius, net budistai. Tai sunkiai suderinama su taikaus druidizmo išraiška, tačiau būtų veidas veidas ir spyris į gerklę, kad būtų ignoruojamas žmonių pasaulio pavojus.

Taika saugo save ten, kur dingsta.


Žinoti, kaip apsiginti, yra natūralus dalykas

 

t.

Įsisiautėjusių elementų dievas, andadatos meistras yra Tanaris. Jie net žmonių vaiduokliai, kariai.

Jo reputacija yra aukščiau jo, jo veiksmai yra tikri, niekas jo neišvengia.


Tangos.
Moralė dažnai taikoma tik todėl, kad to reikalauja viršininkų dvasia.
Buvo gana tvirtas viršininkas, kuris savo namą demarkavo dideliais, tiesiais smaigaliais. Vietiniai gyventojai teigė, kad Tangos įstatymai buvo patys paprasčiausi, ilgiausi ir teisingiausi. Šios lydekos, pagamintos iš labai kietos medienos, buvo vadinamos togi, mes vadintume tai „principais šiandien, tiems, kurie saugo gerus namus.
Vėliau vienas iš jo palikuonių, kuris save vadino Tegoniu, demonstravo savo protėvio Tangoso įstatymą tiesių lagaminų, dengiančių jo namus, pavidalu. Taip pat kažkas pasakė, kad tie, kurie vilkėjo tvarkingą, sumaniai sutvarkytą galvos apdangalą, buvo tie, kurie priėmė įstatymą, parodė žmonėms teisumą. Tada kai kurie gerai nusidėvėję stiebai paėmė šį teisumo vardą, mes galėjome jį taip pat atiduoti tiesių namų stogams.
Tangos, savo lydekų tvirtumu ir teisumu, perėjo į savo palikuonių atmintį, panašiai kaip tie, kurie pirmiausia parodė dvasios kilmingumo įprotį, gyvenimo principus. Tai reiškė ir lojalumą, viską, kas buvo tvarkinga.


Nb: „Tangos“ iš tikrųjų nurodo kastuvo, kuris daro aiškų pasirinkimą, teisumą.
„tannos“ yra labai kieto ąžuolo su smaigaliais vardas, „Gos“ yra žodis, praėjęs prancūziškai pavadinimu „pasirinkimas“ (svarbu), „Ossu“ žymi testamentą. Nežinau, ar Tangosai tapo dievybe, tačiau terminas dažnai vartojamas galų kalba, todėl bent jau kažkas matė save dievobaimingą, galbūt tas, kuris pateko į „aukštyn“ pasaulį.


TEATATAI

Teutates
Juodasis šernas.

"Teutates! Dangus gali kristi ant mūsų galvų!"

Dievas galų pasaulio centre, jis yra vidurinio pasaulio dalis, Bitu.
Teutates yra antžeminė Kernunos projekcija, ji įkūnija drąsą.

Šventasis šernas, taip pat vadinamas genties tėvu, yra garsiausia jo reprezentacija su Jaumattres akmenimis, esančiais Prancūzijos centre, jo vardas taip pat nešiojamas didelis ir ilgas megalitas.

Taigi tai yra teisingumo skalės, suteiktos po ąžuolo, šerno medžio nulemiant. Jis yra Dievo teisėjas ir genties gynėjas. Tai yra pasaulio pusiausvyros vaizdavimas per kieto ąžuolo įvaizdį.
Mes radome keletą jo ideologijos reprezentacijų, šios skulptūros yra labai rafinuotos, visa tai yra kuokštas, kuriame šernas švilpia, jis buvo sudarytas iš ažūrinių, palyginti su šviesos dėmėmis, einančiomis per žalumynus.

Šerno ypatybės yra jo požiūris į priekį, kai jo rutulinė galvutė seka persekiotojus, aukštaūgis, jei jis yra už kampo arba jei pavojus kyla daugeliui mažų šerno medžių. Kilnus ir drąsus gyvūnas dėl savo gynybinio elgesio. Tai aš pats vadinu: šerno kompleksas. Tai neturėtų būti viršyta arba jis įkraunamas negalvojant apie pasekmes, net jei jis turi baigtis mirtimi.
Gyvūnas yra ypač atsparus pasiutęs šernas, galų epochoje kai kurių egzempliorių svoris turi būti apie 300 kilogramų.

Dėl šių priežasčių jis pirmininkavo ginantiems genties mūšiams ir gallai jį mylėjo. Labai stiprus grasinamų šeimų gynėjas. Siaubingas kovoje.

Panašu, kad dygliuotuose Teutatès plaukuose yra daugybė meninių ar simbolinių ženklų, pavyzdžiui, natūralios augalų formos, kurias skiria dangaus šviesa, taurioji jėga ir teisingumo dvasios grožis, apsauginis kario šernas ir pasaulio simbolika. medis yra neatskiriamas, ozmozėje vaizduojamas šventas ąžuolas ir jo ištikimas gyvūnas.

Ant tam tikros valiutos yra milžiniškas kardas, įstrigęs žemėje viduryje miškų, ar tai būtų titano likimo kardas? Tiesą sakant, tai yra senojo mito vaizdavimas, kai mažam, nuolankiam žmogui pateikiamas milžiniškas likimas.

Teisingumą įgyvendino profesionalūs kareiviai, kurie tapo oficialia druidiškų sprendimų ranka.
Vienas žinomiausių įstatymų sako, kad nė vienas genties atstovas neturėjo teisės tapti per storas, per daug turtingas, palyginti su kitais, kurie išlaikė visų laisvę dirbti, o ypač valdančiųjų pajėgų pusiausvyrą, dauguma genčių turėjo reputacija kasmet išrinkant savo karalių. Tai buvo daugiau respublikos nei visagalė monarchė. Todėl reikėjo kelių galimų kandidatų, ir niekas negalėjo uždusinti kitų savo turtais. Tik ištikimas karalius negalėjo būti pakeistas.

Galai gyveno dideliuose mediniuose namuose, prieglobstyje visai genčiai, toks globalus šeimos elgesys kyla iš Teutatès esmės, kuris taip pat turėjo įsikišti, kai romantiškiems santykiams reikėjo pagalbos.
Būtent druidai apsisprendė, kada ir ką.

„Teuta“ reiškia „gentis“ Gallic kalba, aš taip pat išversiu ją pagal šeimą ir namą.



Tolosendosas
Yra šalių, kurios yra malonesnės už kitas, ir vis dėlto dažniau kalnų gyventojai nepalaiko paplūdimio.
Tolosa teritorija

 

Tesą visada palaimino dievai, klimatas švelnus, dažniausiai malonus. Sakoma, kad šių šalių gyventojai yra mąstytojai ir poetai. Ne visada buvo taip, labai seniai juos impulsydavo lengvumas, nesąmonė ir pakankamumas. Ir tada vieną dieną, matydama, kad tolosaitai niekada nesiims dvasingumo kelio, didžioji dangaus vandenynų deivė supyko, lėtai, švelniai, siuntė Tolosendosą į žemę.
Tolosendosas, titanas.
Toli nuo vakarų pusės žmonės pamatė didžiulį bangų kilimą, o tai savo dydžiu viršijo vaizduotę. Šių upių putos pakilo į dangų ir lėtai šokinėjant reikėjo kelių valandų artėti.
Vakare pasirodė Taranis, audra buvo kieta, ji buvo girdima nuo Pirėnų papėdės iki žemų Garonos lygumų. Galai pirmą kartą gyvenime bijojo. Potvynis paprastai nutilo lygumose toks ramus, kuris truko dvi valandas. Artėjant vakarui pasirodė Titanas, Tolosato teritoriją apėmė tirštas rūkas. Rūkas ten ypač ypatingas. Netvarkingi žmonės atsiskyrė. Jie ką tik prarado dvasingumo karalystę, kiekvienas iš jo pusių, vienas.

Pridengti dieviškų vandenynų, jie ieškojo vienas kito, niekas negali gyventi vienas namuose, jiems visada reikėjo vienas kito judėti. Pirmasis šaukė į ugnį: "hooohoooo, kur tu esi?"
"Hoohoooo, kas tu toks?" atsakė kiti.
Ir niekas neperėjo takų.
Aidai šiame rūke galėjo sklisti toli ir skrieti myliomis į visas puses ...
Ir pirmą kartą ten vėl žmonės sėdėjo ant žemės ir pradėjo galvoti. Pažanga fiziniame pasaulyje niekuo dėtas miglotomis dienomis.
Tai tęsėsi iki ryto, kelios valandos, beveik amžinybė tam, kuris atspindėjo.
Visas šis pagrįstas Tolosendosuso gniaužtas išmokė juos ....... pagrįsti.
Kitą dieną Lugė nuplėšė tamsius šydus, dengiančius šalį. Šviesos sklinda. Tačiau gyventojai labai pasikeitė, tai nebebuvo arogantiškų vaikų elgesys, jie liko apgalvoti. Palietęs koloso ranką, kuris buvo vadinamas „tuo, kuris demonstruoja savo mintį“, žvalgų dievu. Naktį, visų aidų dėka, jis taip pat išmokė dainuoti. Ir vėl gerai dainuoti, ir dainuoti atskirai, ir kartu dainuoti, kad parodytų savo žvalumą šiame pasaulyje. Ir tada kažkas kito, kas per naktį pasikeitė, vandenys buvo nugrimzdę ir vietomis giliai iškasė žemę nuo sostinės Tolosa iki vakarinių Gerso lygumų. Ir visur buvo įrodymų, kad dangaus vandenynai per kelias valandas, milijonus metų, maudėsi vietoje. Jūros kriauklės užpildavo žemę, vieni suakmenėjo, kiti - ne. Tolosates iš šių kriauklių darė karolius, tai buvo jų tikrumo akmuo, žvalumo akmuo.
Nuo tada ir iki šiol jie mėgsta mąstyti ten, namuose rasime puikių poetų.
Šis tikrumo akmuo vadinamas „Talos“, sakoma, kad būtent su juo druidai išmatavo visatą.






Nb: Tolosendosus reiškia „tas, kuris parodo savo judančią mintį“, tai yra puoselėtojų dievas.
Žodis, kuris pas mus ateina iš šių laikų „Tolosates“, yra „talentas“ prancūzų kalba, „Talo“ taip pat yra laiko vienetas, tai yra vienintelis akmuo, leidžiantis išmatuoti visatą nuožmiai, mažu apvalkalu.

Trečioji.
Yra vietų, kurios nepanaši į kitas, todėl čia įsikuria tam tikros dievybės.
Trittia buvo ramaus vandens nimfa, gyvenusi derlingo slėnio apačioje.
Jo gyvulinė forma buvo viržių fazanas. Ji buvo labai geidžiama, nes buvo kvepalų deivė. Jos šalis pasisiūlė saulei skleidžiant ore tūkstančius aromatų. Aliejaus, įvairių kvepalų gamyba ir dieviškumo reputacija pelnė vaisingumo nimfą, kurią ypač žino moterys.
Be kita ko, ji taip pat buvo burtininkė, priklausanti deivių Kasses grupei, ir gydytoja, nes Trittia augalai taip pat siūlė savo vaistinius principus. Visame Viduržemio jūros regione jos reputaciją kėlė būtent gryninantys parfumerijos gaminiai, tačiau ši deivė buvo gališkos ir ligūrietiškos kilmės.



Nb: Gallų kalboje „rūšiuoti“, susijęs su skaičiumi trys, yra aiškus ryšys su moterų vaisingumu, sausumos. Panašu, kad „Tia“ nurodo kvepalus, kuriuose kvapnus aliejus yra jaučiamas, įsiurbiamas, rūpinamasi savimi arba apsivaloma. Šis terminas reiškia tylą, todėl aš tai sieju su kvepalais. Tretos slėnis neabejotinai buvo meditacijos vieta, kur galbūt buvo praeities ermitažas. Veiksmažodis „gydyti“ prancūzų kalba gali kilti iš galų deivės vardo.

Uirona.
Miško vaikai judėjo pagal savo norus ir poreikius. Šeimos apsikeitė tuo, ką galėjo, tačiau grupės, tikrosios grupės pasirodė tik tam tikru metu. Kai Kernunos nusprendė nusileisti Gallio šaliai. Tai yra didžiulis šernas, išėjęs iš miško, ir tie, kurie ten gyveno

 

idėja susiburti į genčių grupes aplink šventą gyvūną. Jie taip pat padarė visų šio aukso šerno galvų herbą.
Ir Teutatesas davė balsą, jis suvienijo meilę su jūrų karaliene Mori, atmintimi.
Pirmieji jo žodžiai suteikė dvasios princesei gyvybės. Jos vardas buvo Uirona, aiški, tas, kuris formavo dvasią.
Uirona daugybę kartų rinko galus, aš manau, kad būtent tai ir subūrė visas šių laikų genčių grupes. Tam ji panaudojo visiems žinomą magiją, ženklų magiją, išgraviruotą ant akmenukų.
Ji apsigyveno su „Sénons“, „Sénones“ ir tapo jų globos deivė.








Nb: „Uirona“ „Gallic“ reiškia „tikrumą“, galų simboliai yra žodžiai, kuriuos mes vadiname „tikrumu“. Kuris taip pat tariamas „Virona“. Ten rasite daiktų.
Mes jį randame „Yonne“ pavadinime „Icauna“, kuris iš tikrųjų turėjo ištarti „Icovna“, Yonne. Šiuolaikinis jo pavadinimas prancūzų kalba pateikiamas kaip žodis „icone“. Jos aiškus galų kilmės fontanas turi aštuonis veidus, jis padėjo atsekti įvairių tautų raides. Vandenį rasite per krikščionišką aiškinimą, kurį jie paėmė iš mūsų, baseine, kuriame praktikuojamas krikštas, ty momentas, kai kažkam suteikiame vardą. Vis dar yra galų kilmės.
Keltininkai neteisėtai jį panaudojo pavadinimu „icovellauna“. Bet ji visai nėra keltų deivė, ji yra daug vyresnė. Vikingas gali buti ???? Goidelis, be jokios abejonės.




„Mori“ iš tikrųjų yra galų kalbos žodis, prancūzų kalba apibūdinantis praeitį, moteriškąją pusę, „kur baigiasi ir iškyla visi vandenys“. Morigana.




Pirmasis tikrumas, pavadinant „Medul“, priklauso medulių gentims. Būtent ten vidurio gentis susirinko pajūryje, kur gimė Uirona. Paplūdimys, kuriame randame labai smalsių akmenukų, nuspalvintų raudonais granatais.
Jis įsikūręs tiksliai Soulac sur Mer mieste, Prancūzijoje, link dabartinio Médoc galo. Bet aš galbūt net neįspėjau, kad „Gaulois“ ir „akmenukai“ yra iš tos pačios etimologinės, tikrosios. Jie išlaikė kitur būdingą charakterį, švelnų, mandagų, kantrų, tvirtą ir atsparų.

Šis pirmasis amžinybės akmuo, granatas, buvo vadinamas „Medul“, viduryje angliškai, viduryje.

Taip pat yra smaragdo pakrantė, Opalo pakrantė, ametisto pakrantė, vermeilis ir kt.

Opalo pakrantėje yra akmuo, vadinamas „calete“, kanopa. Antrasis tikrumas, apibrėžiantis pažangą. Ir tikrai nuostabu išgirsti, kaip šie tūkstančiai akmenukų smogė vienas kitam į bangas ir skleidžia arklio kanopų garsus. Be to, ten gyvenusi gentis buvo vadinama „Calete“.
Šio antrojo amžinybės akmens pavadinimas yra „Calet“. Kas davė savo vardą Kalė miestui. Ir net šiandien jie kelia daug triukšmo, tikri kerėtojai. Laikui bėgant tai beveik nepasikeitė.
Iš jų kilęs garsaus pyrago pavadinimas.


Trečiasis „tikrumas“ aptinkamas pietiniuose paplūdimiuose. Tarp saluviečių paplūdimyje, vadinamame „Salio paplūdimiu“, randame savotišką akmenuką su labai skaidria, saulėta veido spalva. Šviesiai geltona. Jos pavadinimas yra „Salis“, tą, kurią matome iš tolo, ji žymi aiškumą.
Taigi tai yra trečiasis tikrumas.


Rutene genties pusėje, upėje, randame dar vieną rausvą akmenį iš Uironos, vadinamą „Rudis“. Ir būtent ji davė savo vardą Rodez miestui.
Tai yra ketvirtasis „tikrumas“, kurį vikingai vadino „runomis“.

Jis pasakė sau, kad visi įsitikinimai baigėsi nuoboduliu, kad visada atsirado naujų, kurie pakeis senus.

Tarp piketų tai „Pécia“, vadinamas stipriu. Daugiausia randama pakrantėje, ji buvo naudojama statant sudėtingus dalykus, būtent savo forma ji parodė, kas tai yra, formos akmuo. Ji smėlio spalvos.


„Liga“ yra ir Uironos tikrumas, ji randama Lingonuose, kuriems ji davė pavardes. Jis vadinamas išsaugojimo akmeniu, o viduje yra daug gražiai išsaugotų fosilijų.

Tarp osismų „Osismes“ reiškia „terminalą“ toje vietoje, kurią bretonai vadina „žinomo pasaulio pabaiga“, pakrantėje, kur uolos lengvai drumsčiasi. Mes randame lajos akmenį. Akmuo yra per minkštas, kad nesipriešintų neišardytiems elementams, kurie tiksliai suteikė savo vardą Osisms, ostimes, obuoliams. „Ostim“ „Gallic“ reiškia gerai: „pabaiga“
„Ostimio“ - tai galų kalbos žodis, pavertęs prancūzų „aukščiausiu“.
Todėl šis septintasis tikrumas vadinamas „Ostimu“.

Į pietus nuo kalno egzistavo Gabaleso gentis. Ten jis surado laimikio akmenį. Jis vadinamas „Gabal“.

Tarp Eduenso yra labai ypatingas akmuo ant senojo oppidumo. Jis vadinamas „virvės akmeniu“, jo akmenuko pavadinimas buvo „Édui“, kuris apibūdina tamsųjį dvasingumo aspektą, tai turi būti akmuo, žinomas kaip atmintis, ir religinių paslapčių akmuo.


Uirona išdalijo tikrumo akmenis visoms galų gentims ir kiekviena modeliuodavo ant jų savo vardą. Šie akmenys, kurie turėjo suburti gentis, yra kilę iš ... galų kalbos. Aš tai tikiu, kad tai tikras mitas, kurį papasakojo mūsų protėviai

 

tai tiesa.

Uãtis.
Laikas tekėjo kiekvieno laisvėje, tačiau buvo atvejų, kai aplinkybės reikalavo surinkti visą gerą valią. Druidai paprašė Teutateso patarimo, o pastarasis išsiuntė jiems Uãtisą, demi-dievą, kuris tarnavo žmonėms. Uãtisas buvo gražiausias ir stipriausias visos kūrybos balsas, jis buvo šaukėjas. Tai sušildė dvasią, tada žmonės susibūrė į šventuosius ratus klausytis įsakymų, kurie organizavo dienos darbą. Kartais tekdavo rinkti sėklas ir uogas, derlių. Kitais atvejais tai buvo suburti karius, kad jie galėtų eiti į karą ar organizuoti vietos gynybą. Vis labiau ir paprasčiau, Uãtis kvietė žmones rinkti juos maldos metu.
Kad ir ko kunigas paprašė, galai jam pakluso. Taip mes susikūrėme į darbo grupes.
Vaitas Uãtisas išprovokavo norą susivienyti ir dirbti kartu.



Nb: visiškai taip, kad vėl klydo indoeuropiečių srovė, „Uãtis“, vata, rodo norą susirinkti. (O „ualtu“ nenurodo miško, kur plaukai, tai nurodo natūralų grupavimą). Panašu, kad Romos akultūracija daug padėjo, kad žmonės pamirštų gerus rūbų namus. Aš pradedu abejoti, ar jie buvo kunigai, nes jie taip pat buvo gydytojai. Tai labiau priminė visko, ką reikėjo daryti grupėje, kaupimą, o medicina buvo vienas iš svarbiausių to meto dalykų, tai buvo įvairių rūšių gydytojai visuomenėje. Buvo rastas Uãtiso kapas, jame yra savotiškas senovinis varpas, patvirtinantis faktą, kad žodį rasime įvairių susitikimų etimologijoje, varpas buvo naudojamas žmonių kvietimui į ratą.




Ukuetinas.
Gobenas gana suklastotus žemės ūkio įrankius, vadintus fiziniais įrankiais, kitas dievas padirbinėjo vidinius įrankius, jis buvo vadinamas UCUETIN, kastų dievu. Būtent Alésijoje jis turėjo savo kultą, taip pat labai linkusį į mediciną, apie Ucuetiną buvo sakoma, kad jis turi galią stiprinti kūnus. Be to, iš jo produkcijos atsirado nemažai gražiai išlietų bronzinių statulėlių. Jis buvo svetingumo ir siurrealistinės skulptūros efektų dievas. Kitur Gaulyje jis taip pat buvo vadinamas Uecticios, Égedius ir Ucuetis.



Nb: jam buvo duoti įvairūs labai artimi vardai, tačiau atrodo, kad jam buvo skirta kalimo liejimo ir vidaus ligų medicinos profesija.
Jis yra šriftų, tvirtumo ir gero elgesio, regis, dievas.



Uenitia.
Giminėse buvo grupės atskirai, tarp druidų divineriai priklausė vatų grupėms, tarp druidų - tie, kurie vadovavo dieviškiesiems mokslams, priklausė Venitijos grupėms, princesės, vietinių karalių dukros turėtų negali būti sugadintas maišant su mišiomis ir išlikti nekaltas.
Priskiriama kultūrai Onuavai, „Venitia“ likimo pėdsakai padarė vandenų galios dėka. Buvo sakoma, kad ji yra pavasario kunigaikštienė, atnešanti vasaros šviesą ir šilumą. Tai veda veiksmus ateities kryptimi.



Nb: iš tikrųjų atrodo, kad vyriškos lyties atstovės egzistuoja moteriškosios dalies dalyje tokiu vardu Vénitia, kur Uenitia. Ir kad jie buvo virėjų dukros.

Uoretia.
Žmonės keliavo Gauliu kaip visur, buvo nutiesti dideli keliai, mažesni taip pat sekė raiščius per daugiau ar mažiau apgyvendintus regionus.
Tada įvyko kelionių avarijos, kai kai kurie keliautojai išdrįso šiek tiek atsitiktinai. Būtent tuo metu pasirodė baltoji ponia, jos vardas buvo gelbėtoja Uoretia.
Kalbėta, kad ši fėja gyveno laukinėse vietose, už sienų ir kad ji praleido laiką padėdama keliautojams. Vien tik buvimas reiškė pavojingą vietą, kurioje reikia būti atsargiems.
Šis pasiuntinys nubrėžė laukinę vietą, riba neturi būti viršyta. Taip pat sakoma, kad ji buvo žmogiška ir kad ji pakilo į pasaulį iš viršaus, nes laikas nuo laiko grįžta. Ji buvo lyderio dukra ir dieviškasis šaltinis, kuriam dievai suteikė amžinąjį gyvenimą.



Pastaba: garsiosios mitinės baltosios ponios, kuri įspėjo keliautojus apie avariją, vardas buvo Uoretia. Tai rodo, kad jūs turite grįžti į prieglaudą. Palyginti su Ueleda.
Uerkalai.
Ogmiosas išmokė žmones to, kas buvo teisinga, kas buvo gerai ir kas turėtų išlikti jų prisiminimuose.
Naktį mokymo pratybose užsidegė didelis gaisras, būtent ten kareiviai išmoko elgtis kaip kariai.
Pirmiausia prieš bet kokius mokymus jis suskirstė grupes į dvi dalis. Kiekvienas, turintis priešais save žmogų, sėdėjo sukryžiavęs kojas, kaip parodyta senovės skulptūrose, klausėsi kareivių įstatymų. Jų ausys susirišo į mokymosi dievo žodžius.

„Gyvenimas yra kova“, - pakartojo jie.
"Gerbk savo priešus",
"Pažvelk į veidą",
"Laikykitės savo pozicijos tvirtai",
"Niekada nepasiduok",
„Duokite jai baimės, nes ji pati tave užmuš“,
„Naudok savo smurtą, kad priverstų jį griūti“,
"Neleisk, kad rūstybė tavęs pašalintų",
„Įtarkite jam savo teisingumą ir būsite jo šeimininkas“,
"Tam, kuris vis dar laiko savo ginklą, nėra atokvėpio",

Taip kalbėjo Ogmiosas, priimdamas Uerkalų įstatymą. Th

 

Štai kodėl jis buvo pravardžiuojamas „senaisiais liūtais“ ir „Hercules“.



Nb: Aš nebūčiau turėjęs padaryti daug klaidų. Galiai buvo bebaimis ir nelankstūs kariai.

Uimbori.
Visada buvo kova ir karas, tai buvo vakar, kaip šiandien, būdas, kuriuo dievai atrinko tuos, kurie turi gyventi ir mirti, kur jie tai turi padaryti.
Manau, kad būtent skydą iš Uimborio paveldėjo tas, kuris vadinamas Artios.
Artios buvo karys, kaip ir visi galų vyrai, tačiau sulaukęs tam tikro amžiaus susimąstė, kodėl tiek daug mūšių. Kartais dėl nereikšmingų priežasčių, beveik be priežasties.

Jis nuėjo vienas į draudžiamą mišką ir pateko į dievų valymą.
Centre milžiniškas medis karaliavo aplinkinį trasą.
Artiosas žengė į priekį, kai milžino šešėlis apdengė jį. Akys priprato prie tamsos ir jis galėjo pamatyti, kad medžio dauboje jo laukė labai didelis šernas.
Kryžiuočiai iš anksto žinojo, kas tai yra žmogus, jis stebėjo jį mūšių šešėliais. Jis žinojo savo drąsą ir veržlumą, taip pat ir atkaklumą.

„Užsičiaupk, žmonės neturi kalbėti su dievais žemėje, aš žinau, kodėl tu ten esi, ir žinau, kad meškos sūnūs nieko nebijo“.

Jis tęsė stebėdamas žmogaus ramybę kelioms akimirkoms:

"Jūs nesuprantate, kad išbandymus turi išgyventi tik tie, kurie bus naudingi jūsų genčių ateičiai! Aš žinau, kad jūs esate beatodairiškas Artiosas, bet taip pat žinau, kad mūšyje galite mirti neužtikrinę savo palikuonių. Būtent to aš nenorėčiau. leisti, taigi mano teisingumas turi praeiti.
Paklausyk manęs!
Kai tau šiek tiek daugiau nei trisdešimt metų, tu pateksi į mirtinus laukus. Ir tai bus gerai, nes jūs patys daug nužudėte.
Bet kadangi jūs esate vienas iš tų, kurie turi išlikti tokie patys, nusprendžiau, kad grįšite iš numirusių.
Skydas, kurį matote ten ant žemės, yra mano, tai yra Uimbori. Tai veiksmingai apsaugos jus net tamsoje perėjoje. Jūs pereisite tamsųjį pasaulį ir visiškai atgimsite tik Uimbori dėka.
Tegul tavo likimas bus toks, kaip sakiau! "

Artiosas, kuris negalėjo nei kalbėti, nei judėti prieš šventą šerną, paėmė skydą nuo Teutates. Grįžęs į savo giminę jis neprisiminė, kas nutiko miško gilumoje. Dabar jis turėjo didelį juodą ir žalią skydą.
Grįžęs į mūšį skydas ilgą laiką jį saugojo, kol jam sukako daugiau nei trisdešimt metų. Tada jis buvo nužudytas, nes toks buvo jo likimas. Žmonės pagerbė tą, kuris tiek daug kovojo dėl genties gynimo, jis buvo palaidotas su Uimbori.
Skydas ir toliau saugojo žmones pasaulyje nuo mirusiųjų.
Sakoma, kad senovės karalius iš tikrųjų negali mirti ir kad vieną dieną grįš. Būtent tai ir sieja Artios ir Uimbori mitas.
Buvo dar vienas vadas, kuris vėliau buvo nešamas stovint ant dievų skydo, manau, atsimenu, kad tai buvo Brennos.




Nb: Remiantis nedidele skulptūra, vaizduojančia nuogas Teutates ir tik šventą giminės skydą, taip pat archeologiniais radiniais, kur vienoje kapinėje, esančioje virš šimtų, radome žmogaus palaikus, kuriuos dengė tik didžiulis skydas.
Etimologiškai tai atitinka, archeologinė medžiaga leidžia mums užmegzti ryšį.



Oxouna.
Žinoma, gentys aplankė viena kitą, keliai buvo nusekami paskui ryškiausias žvaigždes. Vienas iš jų prisijungė prie Burdigala Lutèce, eidamas per Lemovicų teritorijas, ties Turoneso žemėmis ir po kaimus, dažniausiai implantuojamus upių krantuose, kuriuose gyveno nimfos. Taip mainai ir mainai tapo auginimo būdu. Ant šio garsaus ir nuostabaus kelio buvo įrengta atsidavimo deivei Ouxona vieta. Argentomarus mieste su sidabro atspindžiais. Oksona pasižymėjo šlove, švara ir sveikata, jos vandenys pateko tiesiai iš lietaus nuotėkio. Jo akmuo, pavadintas „Oxa“, puikus, tai yra mėlynas amfibolinis skydas su sidabro atspindžiais. Tai reiškia aukščiausią kokybę. Praėję pirkliai tai pavadino „turto akmeniu“ ir tai buvo nedidelis sakralinis ritualas, kurį sudarė akmuo sušlapinti, kad būtų pagerbtas atspindžiais iš dangaus. Oxouna la pure padarė skirtumą ir įkvėpė pasitikėjimo. Pirkliai dažnai sustojo prie fontano, kad galėtų ten pamaldas skirti.



Nb: mėlyni akmenys su šlapiais ir lygiais atspindžiais yra labai šventi bent jau nuo Stounhendžo įrengimo, kur žmonės jau prieš 4500 metų atvyko ieškoti mažų melsvų akmenų gabalėlių.
Šis Oxouna mitas, dar vadinamas Uxona, man atrodo, kad praeityje buvo iš toli.

Vascos.
Mes dirbome ir visada norėjome nuveikti šiek tiek daugiau, truputį geriau su galais, tikrai buvo tas noras pagerinti kasdienį gyvenimą.
Aš girdėjau apie Pirėnų pakraščių dievą, vadinamą Vascos arba Iacos pagal žmonių akcentą. Jis buvo aukščiausiojo lygio, kuriame norėjome lipti, kokybės takų dievas. Jo gyvūnas, nes jis buvo dievas iš vidurinio pasaulio, buvo bitė. Ir taip, aš

 

Panašu, kad „Gallic“ bitė turėjo vyrišką vardą. Jis pasirodė pavasarį didelėje kariuomenėje ir vedė savo reidus, Uaxti ant viržių laukų, iš tikrųjų jis parodė geriausią būdą skristi virš kalnuotų spąstų. Vascos buvo vadovas, tas, kuris veda kokybiškais keliais, o jo medus buvo geriausias iš visų. Jis buvo pramintas „riebalais“, riebalų pasivaikščiojimo dievu.



Nb: primo kalba suteikia prasmę: „kokybės kelio valia“.
Iš tiesų jis buvo kalnų kelių dievas. Bitė dažnai parodo, kur yra geriausi šviestuvai.
Prancūzų kalba žodis „klampus“ man atrodo gana artimas.

Ueleda.
Sparnuotas galų šalmas buvo puoštas dviem lervų sparnais, kurių šonai buvo skraidančios dvasios, keliautojų, ženklas.
Deivė Ueleda buvo globos deivės Alamahé dukra. Metų pradžioje ji dingo iš lizdo, norėdama pamatyti krašto ir kalnų didybę, ji keliems mėnesiams išvyko, o „Gallic“ keliautojai pranešė matę ją kitame pasaulio krašte, už tūkstančių kilometrų. Buvo sakoma, kad jo rūmus pastatė dievai, ant uolų, iš kurių atsiveria žmonių žemės. Ji vadinama „sargybos rūmais“, nes atrodo, kad jis yra vienintelis, kuris negali pakeisti vietų. Kiekvienais metais Ueleda grįžta namo kaip maumedis, keliautojų deivė.



Nb: tikrasis vardas: Ueleda, (Véléda), pranašė šį vardą vėliau pagimdė. Elania, Éliane yra atkurtas žodis yra deivė Ueleda, Alauette Alauda yra keliautojų deivė, galbūt ji buvo būtent genties nimfa, bet atrodo, kad visos galų gentys ją žinojo. Taip pat vadinamas „Alant-deuia“. Kuris jam suteikia aistringos veiklos, prisiminimų.
Galiai turėjo du gyvenimus. Pirmasis įvyko namuose, o antrasis priklausė Alantijai. Tai įvyko kelionėje, keliuose ar antruose namuose. Tačiau iš tikrųjų buvo gališka išraiška, nagrinėjanti pirmąjį ir antrąjį gyvenimus.
Šis Alant-deuia, alauda ir galiausiai Elania vardas yra prancūzų kalba „Aline, Hélène ou Élodie“, kuris taip pat susijęs su kelionėmis.
Oho
Niekas neprisimena, kada ji atvyko, mes tiesiog žinome, kad ji kilusi iš bedugnės gelmių, kur Ogmios ją grandė.
Ar žinote kodėl, senasis liūtas visada buvo vienintelis nejautrus burtininkų galiai.

Tie, kurie tai matė ir kurie stebuklingai išvengė mirties, papasakojo bauginančias istorijas apie šlykščią gyvatę, nešiną keistą rubiną kaktos viduryje.

Vienas iš išgyvenusiųjų sakė tai grįžęs į kaimą:

„Aš eidavau žvejoti upe ir, žinoma, kaip paprastai, užmigau prie didelio gluosnio medžio papėdės.
Tik vakare aplinkos šaltis mane pažadino, visi nutirpę sunkiai judėjau išgirdę švilpimą. Tai užšaldė mano kraują. Mes buvome tarp šuns ir vilko, naktis sparčiai artėjo į priekį.
Bet šis švilpiantis garsas mane talentino, aš niekada tokio negirdėjau ir niekada to nepamiršiu!
Mane paslėpė medžio šešėliai ir niekas negalėjo manęs pamatyti.
Bet aš! Aš tai mačiau!

Upėje maudėsi jauna nuoga ir graži moteris, ji tyliai plaukė ir žengė pirmyn bei atgal, šokinėdama už kelių metrų nuo manęs. Tai galėjo mane sužavėti, bet aš jus patikinu, kad jos švilpukai paspartins norą pereiti į visą narsių kareivių armiją!
Ir tada ... buvo kažkas, kas mane dar labiau gąsdino. Upėje, aplink ją, buvo daugybė gyvačių, dar niekada nemačiau tokių, ir, žinoma, gražių dydžių!
Šimtai visų veislių roplių riedėjo, susimaišydami su Wyvern daina.
Po kurio laiko aš nežinau, kiek ji nuėjo į krantą, į kitą upelio pusę. Kai ji išėjo iš vandens, pamačiau, kad jos kūno dugnas yra kitoks, daiktas neturėjo kojų ir šias pakeitė didelio roplio kūnas .. kokia baimė!
Čia aš persikėliau, bet šiek tiek pajudėjęs susmulkinau keletą nudžiūvusių šakų ir tai sukėlė triukšmą.
Greita galvos judesiu ji nukreipė žvilgsnį į mane ir jos akys susitiko su mano. Visų dievų! Koks grožis!
Jo kaktos viduryje buvo rubino raudonas akmuo ir aš staiga norėjau. Norėjau pavogti iš jo brangakmenį!
Tik voila, gyvatės taip pat buvo pasisukusios ir į mane, o kai kurios mesti mane link.
Taigi išvažiavau neprašydama pailsėti, prisiekiu, kad niekada vyras šiuo metu bėgo ne taip greitai kaip aš. Girdėjau švilpimus, vis dar siaubingai už nugaros, ji davė jiems įsakymus ...
Maniau, kad mirštu vietoje!
Tada grįžau į kaimą, šurmulys mane ilgai sekė, bet aš jų išvengiau. "

Tai pasakė šis vyras. Ir, žinoma, niekas juo netikėjo, žmonės sakė, kad jis košmaras. Tik kitą dieną ginkluoti kariai ėjo tikrinti, ar upės pusėje nėra monstro ... ir nieko, jie nieko nerado .... išskyrus serpentino pėdsakus, įspaustus purvo dviejuose krantuose, šimtai.
Grįžtant vienam iš kareivių pasirodė niūrus ir karščiuojantis oras, jis garbingai patvirtino, kad vienas iš pėdsakų paliko

 

n dumblas iš tikrųjų buvo gyvatės ... milžiniškas, bent jau toks didelis kaip žmogus, tikrai didesnis.
Vyro valgymo voverė ten praėjo.

Mes nežinome, kodėl nuo tos datos labai pasikeitė „Wyvern“ pjaustęs valstietis, kuris paprastai buvo toks laimingas, visiems parodė tamsų ir atsitraukusį personažą.
Kasdien vakare jis grįždavo į vietą, kur jo prisiminimai jį sugrąžindavo, tarsi norėdavo ją pamatyti dar kartą. Tarsi praleisdamas ją, jis per trumpą laiką buvo daug pagyvenęs ...





Pastaba: „wyvour“ yra fėja, turinti savo privalumų ir trūkumų, Merlin buvo auka. Jis taip pat vadinamas: „didysis žvejys“.

Xacãnos.
Dievų ir deivių buvo daug, kiekviena turėjo savo vietą visatoje. Tam tikrų upių, tvenkinių ir tvenkinių pakraščiuose buvo vandens genijus, vardu Xacãnus.
Jis patenkino tam tikrus norus, bet visų pirma suteikė rūpesčio ir geros dvasios tiems, kurie sirgo. Džinai gyveno didelėmis nendrių koncentracijomis. Kai kurios gentys jį garbino.
Jos sėklos maitino klanus, jos šokis ir daina sukėlė gražius sapnus, lapai buvo naudojami kvėpavimui ir apsinuodijimui gydyti. Iš jo stiebo mes ištraukėme fleitas ir nuostabos aukštį, jos sultys buvo naudojamos skaniems saldiems patiekalams gaminti, be to, norėdami pridėti savo natūralaus ekstravagantiškumo, mes pagaminome šluotas su stiebais ir plunksnų dulkeliu.
Xacãnos buvo dievų pasiuntinys, jis buvo nendrių genijus.


Nb: Radau jo pėdsaką net labai toli nuo Galiaus teritorijų. Ksačnosas buvo vandens genijus, kurį įkūnijo nendrės - augalas, kurį labai vertino gallai. Jis atnešė laimę ir ramybę, buvo pasiuntinys.
„Cãnos“ prancūzų kalba praleidžiamas kaip „la cane“.

Kubanas.
Ksubanas buvo traukos, kažkokio tempimo dievybė. Jis gyveno prabangiame horizonte ir mes jį galime rasti daugelyje Galio vietų, daugiau ar mažiau išsivysčiusiais vardais. Jis buvo vadinamas bebaimis, jo pirmoji savybė buvo nešama į fizinį pasaulį. Savo šviežumą jai suteikė baltas vanduo, kuris užvirė. Taip pat buvo sakoma, kad jis turėjo augalų malonę. Jis buvo pasirinkimo ir gausybės dievas.


Nb: matyt, tai turėtų ryšį su žuvimis ir moterų klubų malonę, tai yra demonstravimo dievas.

Jevurija.
Tarp visų istorijų, kurias man pavyko papasakoti, yra viena, kuri pasakoja apie Eburosą, dieviškąjį šerną.
Teutatas nusprendė padėti žmogui paskolindamas jam savo vilną - „Eburiją“. Tai turėjo medžiotojas iš pabaisų, kuris turėjo sumedžioti Gargosą - milžinišką būtybę, kuri savo malonumui gąsdino gyvūnus ir žmones.
Aptariamas karys pasipuošė Éburijoje prieš pasinėrdamas į mišką nužudyti pabaisos. Šis drabužis leido jam tapti nematomu, visiškai priklausant miškui, su kuriuo susiliejo. Buvo sakoma, kad ši vilna, kad niekas negalėjo prasiskverbti pro ją, išskyrus saulės šviesą.
Smeigtukai, kardai ir kiti nagai negalėjo jo sugadinti.




Nb: „Éburo“ yra terminas, nurodantis nepraeinamą vilną, kurią kai kurios gentys nešiojo kovose. Tikrai šerno oda. Ji buvo painiojama su Ovios sala dėl jos susivėlusios lapijos, kuri taip pat yra nepastebima.
Šį pavadinimą galime rasti net ir šiandien, pavyzdžiui, „yèvre“, „Yvrande“, kur senesni „jevurija“, „Éburia“.

Terminas „Gargos“ yra prancūzų „gargouille“, kur „Gargantua“.

PRIEDAS.
Šis pirmasis galų mitologijos tyrimas per jo žodžius gerai atspindi mintį, kuri pagyvino mūsų protėvius ir mūsų protėvių protėvius.
Mes pastebime labai artimus ryšius, kuriuos jie turėjo su mūsų aplinka.
Medžiai pirmiausia su kaulėtais dievais, krūminiai, nupiešti, iškelti, tvirti, judantys ten, kur svarbiausia, kaip ir pasaulio pusiausvyra.
Kitos dievybės sąmoningai sukelia santykį su žmogaus kūnu, grožiu, panašumu, raumeningomis linijomis, stiprybe, moteriškumu ... ir tt, bet taip pat ir su charakterio bruožais.
Vanduo beveik nuolat susijęs su moteriškumu ir mėnuliu, žeme, kuri taip pat sukuria gyvybę. Yra tokių šventų apibūdinimų kaip: banguotas, blizgus, sveiko ir tyro, vaisingo vandens pavidalo ir tai labai svarbu, nes vanduo yra susijęs su laiku.
Tačiau vyriškumą įkūnija orientyrai, akmens kalnai ar kitos šiurkščios savybės. Aš šiek tiek kalbu apie įsitikinimų akmenis, kurie, matyt, turėjo vyrišką dimensiją, o neaiškumai buvo gana moteriški, man atrodo šiek tiek natūralūs, tai nurodo vandens judesius, nes tai yra giliai žmogiškas polinkis, jei jo nėra nėra automatinis.
Gentys turėjo daug dievų, tačiau kiekvienai gentis priklausė panteono šaka. Kiekvienas iš šių dievų paėmė savo vardus ir malonę dėka Prancūzijos peizažų, kurių grožį ir įvairovę mes gerai žinome. Taip pat atrodo, kad šios dievybės turėjo pagrindinę profesiją, susijusią su šių genčių veikla. Žirgai, krepšiai, medienos kirtėjai ir tt ... ir net sportinė dalis. Gyvūnai nebuvo pamiršti ir priskiriami prie pagrindinio populiarumo laipsnio. Jie yra neatskiriama galio panteono dalis vidutinio sunkumo pasaulyje, t. „žmonių žemė“. Laukiniai žvėrys buvo gerbiami, nes buvo lygiaverčiai

 

t galų pasaulio magijos.

Visa tai leidžia jums grįžti į laiką ir iš naujo atrasti mūsų protėvių mintis, bet dar geriau, kad šis tyrimas leidžia mums iš tikrųjų suprasti šią mintį per senąją sakralinę kalbą - galų kalbą. Ir tai labai svarbu mūsų pačių, druidų kultūros, tvarumui.
Tikroji „Druidų“ kultūra, buvusi bent prieš du tūkstančius metų. Iš tiesų daug vyresni.

Gallio mitologija aiškiai perrašo faktą, kad mūsų protėviai grynai ir paprasčiausiai garbino juos supantį pasaulį. Ši mintis yra medis, įsišaknijęs giliai jūsų viduje, net nesuvokdamas to. Aš šiandien užduodu jums šį klausimą: šis aplink jus esantis pasaulis yra ir aš, ir aš, naikinantis jį. Ar ketini paleisti? Ar ketini pamiršti, kas esi, iš kur esi kilęs, ir tuos, kurie tau leido pasistūmėti į priekį ir mirė brolijoje nuo seniausių laikų, kai modernizavai, kad galutinai iškeiktum? Šis minčių medis yra tavo, jei jis dings, kartu su juo dings ir tavo siela.
Ar ketinate ir toliau naikinti gyvybę šioje planetoje, norėdami nuraminti pilvą?
Būkime atvirai: nemanau, kad būtent to ir norėjai. Taigi aš manau, kad turėtumėte grįžti iš tikrųjų garbinti šį pasaulį, kuriame valdo tik gyvenimas. Ne aš, ne tu, visos šių nuostabių rūmų gražuolės, kurias mums suteikė dievai.

Kiekvieno iš jūsų viduje yra gyvas minčių medis, kurį pasodino jūsų protėviai.
Visi žmonės neša savo medį, ir visi šie medžiai sudaro šventą mišką. Pagalvok apie tai.